Šalies profesinio mokymo mokyklose darbininkiškų profesijų mokosi apie 45 tūkst. jaunuolių. Jie renkasi tas specialybes, kurios darbo rinkoje turi didelę paklausą ir garantuoja gerą uždarbį. Tačiau ar tai, kas paklausu šiandien, bus paklausu ir po 5-10 metų? Lietuva darbininkus rengia savo darbo rinkai ar Europos valstybėms?
Prieš trejus metus Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ne tik atsirado galimybė šalies gyventojams vykti į kitas valstybes dirbti ir gyventi, bet ir privertė visus perkainoti vertybes, susimąstyti, kaip gyvename, ko siekiame. Emigracija padarė įtaką ir šalies profesinio mokymo sistemai.
Ateina motyvuoti
„Dabar jaunimas supranta, kad norint Lietuvoje ar užsienyje gerai uždirbti privalu turėti specialybę. Jau praėjo tas laikas, kai profesiją rinkdavosi pagal skambų pavadinimą. Dabar jaunimas renkasi tas specialybes, kurios rinkoje turi didelę paklausą ir garantuoja gerą uždarbį”, – LŽ teigia Kauno mechanikos mokyklos direktorius Juozas Cekanavičius. Pasak jo, profesinės mokyklos, glaudžiai bendradarbiaudamos su šalies pramonininkais bei užsienio valstybių panašaus profilio mokymo įstaigomis, savo mokymo programas orientuoja į rinkos poreikius. Pavyzdžiui, Kauno mechanikos mokykla bendradarbiauja, keičiasi mokinių ir pedagogų delegacijomis su penkių valstybių panašaus profilio mokyklomis. Pasak J.Cekanavičiaus, pamatę, kaip mokosi bendraamžiai kitose valstybėse, o kai kurie jau padirbėję užsienyje jaunuoliai yra labiau motyvuoti, turi tikslą, žino, ko nori išmokti ir kodėl. Kita vertus, jie nenori būti beveidė darbo jėga ir darbdaviams kelia didesnius reikalavimus.
Orientuojasi į rinką
Į rinką orientuojasi ir mokyklos, ir jų mokiniai. „Situacija darbo rinkoje turi labai didelę įtaką profesijos populiarumui: renkantis profesiją jaunuoliams svarbu būsimos darbo sąlygos, profesinės karjeros galimybės ir darbo užmokestis. Padidėjo statybininkų poreikis, pakilo darbo užmokestis šalies statybose ir atsirado daug norinčiųjų mokytis statybininko profesijos”, – sako Švietimo ir mokslo ministerijos Profesinio ir tęstinio mokymo departamento direktorius Romualdas Pusvaškis.
Šiemet nedaug norinčiųjų tapti staliais, baldų gamintojais, šaltkalviais, suvirintojais. „Vaikinai mieliau renkasi virėjo specialybę, nors retas turi tam pašaukimą. Įgiję virėjo kvalifikaciją jie dirba didžiųjų miestų restoranuose. Nepatraukli jaunimui siuvėjos specialybė. Turime labai gerą mokymo bazę, bet mergaitės nenori būti siuvėjos. Kol nepasikeis gamybos situacija, teks užkonservuoti siuvimo mašinas”, – guodžiasi Jonavos politechnikos mokyklos direktorius Vytautas Ilonis.
Siuvėjų ir pardavėjų (anksčiau būdavo nemaži konkursai) specialybes diskreditavo darbdaviai. Besivaikydami pelno darbuotojų sąskaita jie visuomenėje įtvirtino šių specialybių, kaip šiuolaikinės vergovės analogo, įvaizdį. Neabejojama, kad toks įvaizdis jiems patiems ir nenaudingas. Šalies siuvimo įmonės, kurios turi gana modernią įrangą, bet įsitraukusios į konkurenciją su pigią produkciją tiekiančiomis Kinija, Indija ar Pakistanu nemato reikalo sudaryti patogių darbo sąlygų, jau patyrė darbininkų trūkumą. Jeigu darbo sąlygos nesikeis, prekybos tinklų laukia tokia pat ateitis. Pasak V.Ilonio, anksčiau sunku būdavo sukomplektuotos ir statybininkų, apdailininkų grupes. Anksčiau Jonavos politechnikos mokykloje statybininko specialybę pasirinkdavo 10-15 jaunuolių. Tekdavo sujungti grupes. O šiemet – tai net labai paklausi specialybė. „Pirmakursių statybininkų grupė buvo sukomplektuota jau birželio pabaigoje”, – sako V.Ilonis. Jo vadovaujamoje mokykloje darbininkiškų profesijų mokosi pusė tūkstančio moksleivių.
Kauno mechanikos mokykloje darbininkiškų profesijų mokosi apie 540 mokinių. Iš jų – 260 pirmakursių. Šiemet kai kurių specialybių pirmakursių grupės sukomplektuotos birželio mėnesį – dvigubai greičiau nei ankstesniais metais. Pasak J.Cekanavičiaus, daugiausia pirmakursių rinkosi automobilių mechaniko, automobilių kėbulų remontininko ir elektros įrenginių mechaniko specialybes. Didėjant šalyje automobilių parkui automechanikai – paklausi profesija, o mokykla turi gerą šių specialybių praktinio mokymo bazę, apsirūpino naujausia įranga.
Profesija nauja, įvaizdis senas
Pašnekovai teigia, kad pastaruoju metu didėja jaunimo susidomėjimas techniškomis profesijomis. Tai jau ne pavieniai atvejai, bet aiški tendencija. Kita vertus, mokymo programose atsiranda naujų, skambių profesijų pavadinimų, kurie ne visiems aiškūs. Pasak R.Pusvaškio, nereikėtų pamiršti, kad svarbu ir profesijos įvaizdis. Juo labiau kad šeima turi didelę įtaką vaikui renkantis profesiją. Tačiau daugelis tėvų nesupranta, ką reiškia būti mechatronikos specialistu. Jie įsivaizduoja tokį pramonės mechaniką, koks dirbdavo sovietinių laikų gamykloje – tepaluotomis rankomis, nešvariu kombinezonu. „Šiuolaikinis mechatronikas – labai kvalifikuotas profesionalas, dirbantis su kompiuterinėmis, lazerinėmis staklėmis. Jo darbas švarus ir gerai mokamas”, – aiškina pašnekovas. Pasak jo, derinant jaunuolių ir pramonės interesus siekiama, kad specialybės būtų universalesnės, kad žmogus galėtų prisiderinti prie kintančios situacijos darbo rinkoje, rastų kitą darbą.
Arčiau namų
Vienas profesijos patrauklumo kriterijų – galimybė siekti karjeros. Baigę profesines mokyklas ir turintys vidurinį išsilavinimą jaunuoliai gali stoti į aukštąją mokyklą, ten įgyja aukštąjį neuniversitetinį ar universitetinį išsilavinimą. Tačiau išvažiavę iš savo rajono į didesnį miestą jie dažnai ten ir lieka, net jeigu tenka dirbti ne pagal įgytą profesiją. Rajonuose įsikūrusios įmonės remia iniciatyvas regionų profesinėse mokyklose steigti kolegijų filialus. Ukmergės technologijų ir verslo mokykloje veikia Utenos kolegijos filialas. Koncerno „Achemos grupė” iniciatyva Vilniaus technikos kolegija pasirengusi kitąmet įsteigti filialą Jonavos politechnikos mokykloje. Šiemet Švietimo ir mokslo ministerija šiai kolegijai leido Jonavoje sukomplektuoti bandomąją 30-35 elektrotechnikos specialybės studentų grupę. Tai padidino susidomėjimą elektriko specialybe ir Jonavos politechnikos mokykloje. „Vaikinus į elektriko specialybę šiemet surinkome labai greitai. Anksčiau pirmakursių elektrikų grupę sukomplektuodavome rugpjūčio- rugsėjo pradžioje, o šiemet – birželio pabaigoje”, – sako V.Ilonis. Tačiau kita pramonės šaka – baldų gamyba, nors Jonavoje veikia ne viena baldų įmonė, – jaunimo nedomina.
Kolegijų filialai patrauklūs ne tik jaunimui. Vyresni žmonės taip pat sukruto mokytis. „Kurie nori geresnio darbo, didesnio uždarbio arba siekia įgyti naują profesiją, studijuoja neakivaizdžiai, persikvalifikuoja”, – teigia Kauno kolegijos direktorius Mindaugas Misiūnas. Jis džiaugėsi, kad šiemet stojančiųjų į Kauno kolegiją konkursai buvo vidutiniškai du į vieną vietą.
Būtina praktika
„Įmonėms reikia gerai parengtų darbininkų. Tačiau jaunų specialistų kvalifikacija priklauso nuo profesinio rengimo mokyklų techninės bazės, kuri dažniausia yra labai prasta. Švietimo sistema turėtų tam skirti daugiau dėmesio, gal net nukreipti europinių pinigų”, – sako koncerno „Achemos grupė” personalo ir administravimo direktorius Eugenijus Nazelskis. Jo manymu, nė viena įmonė negali iš apyvartos išimti tokių pinigų, kokių reikia mokymo bazei įrengti. Išeities ieškoma mokykloms bendradarbiaujant su įmonėmis. Ilgą laiką vengusios praktikantų dabar įmonės moksleiviams skiria praktikos vadovus, duoda įrankių, medžiagų ir net moka atlyginimą už atliktą darbą tikėdamosi, kad jaunuoliai grįš kaip nuolatiniai darbininkai. Yra įmonių, į kurias grįžta dirbti iki 80 proc. buvusių praktikantų. R.Nazelskio manymu, įmonių lėšas, panaudotas moksleivių praktikai, valstybė turėtų leisti nurašyti į sąnaudas. „Įmonei tai nemažai kainuoja, o jaunuolis pasimoko ir išeina kitur arba išvažiuoja į užsienį”, – aiškina pašnekovas. Vokietijos pramonininkų pavyzdžiu, norėdamos patraukti jaunimą, įmonės priima moksleivių ekskursijas, specialistai lankosi mokyklose. Be to, Lietuvos pramonininkų konfederacijos, Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovai padeda mokykloms parengti mokymo programas, dalyvauja moksleivių egzaminuose, padeda pasirinkti diplominių darbų temas. Nauja tai, kad moksleivių diplominiai darbai gali būti panaudoti gamyboje. Tačiau dar ne visos įmonių ir mokyklų bendradarbiavimo galimybės išsemtos. „Galėtume atlikti įmonei reikalingus mokslinius tyrimus”, – apie perspektyvas kalba Vilniaus technikos kolegijos direktorius Algimantas Piliponis.
Svarbu turėti perspektyvą
Pašnekovai teigia, kad yra pavojus, jog šiandieniniai, momentiniai rinkos poreikiai negarantuoja nei mokykloms, nei jų mokiniams šviesios ateities, jeigu šalis neturės aiškios ūkio plėtros strategijos.
„Paprastai Švietimo ir mokslo ministerijai priekaištaujama, kad neparuošiama arba nekokybiškai paruošiama reikalingų specialybių darbuotojų. Tačiau pirmiausia valstybės mastu reikia aiškiai subalansuoti, kokių specialybių darbuotojų ir kiek reikia dabar, kiek reikės po kelerių metų. Mokymo įstaigai tai turi pasakyti darbdaviai ir Ūkio ministerija. Tačiau iki šiol nematyti, kad Ūkio ministerija imtųsi iniciatyvos ir aiškiai suformuluotų, kokių specialybių darbuotojų šaliai reikia dabar, kokių reikės ateityje, – teigia E.Nazelskis. – Dabar yra tam tikro spontaniškumo: viena vertus, natūralu, kad jaunimas galvoja apie gyvenimą, ateitį, renkasi profesijas, kurios yra geriau mokamos, antra vertus, specialistų šaliai reikia tiek, kiek jų reikia. Galime rengti automechanikus – jų profesija šiandien madinga, jie turi paklausą, bet kai kurie iš jų bus priversti arba persikvalifikuoti, arba darbo ieškoti užsienyje.”
Emigracijos pamokos
Pasak pašnekovų, šiuolaikinė emigracijos banga visus šio to išmokė: vienus, kad reikia mokytis ir stropiai dirbti, kitus, kad reikia vertinti savo darbuotojus. Nepasiteisino įmonių vadovų viltys, kad emigravusius darbuotojus bus lengva pakeisti iš užsienio atvykusiais. „Darbo biržoje jau yra 2 eilės: vienoje – prašantieji, kad leistų atsivežti darbininkų, kitoje – kad leistų su atsivežtais darbininkais nutraukti darbo sutartį, nes jie prastai dirba, menkos kvalifikacijos, nedrausmingi. Esame apskaičiavę, kad atsivežti darbininkų iš Rumunijos, Ukrainos darbdaviui per brangu. Geriau būtų, jeigu savo darbininkų parengtume pakankamai. Kitas dalykas, jeigu mūsų žmonės tėvynėje dirbtų tiek, kiek dirba išvažiavę į užsienį, jie uždirbtų ir gerai gyventų čia – savo šalyje”, – įsitikinęs E.Nazelskis. Tiek V.Ilonis, tiek Ukmergės technologijų ir verslo mokyklos direktorius Jonas Cesevičius pabrėžia, jog nerimą kelia dar viena problema – demografinė duobė – rajonuose sparčiai mažėja vaikų. Pavyzdžiui, Ukmergės rajono bendrojo lavinimo mokyklose per 5 metus vaikų sumažėjo trečdaliu. Tai atsiliepia ir komplektuojant profesinių mokyklų kontingentą, rengiant būsimus darbininkus.