Kodėl Europa nemėgsta Amerikos

Tarp europiečių pastebimas labai stiprus antiamerikietiškumas. Mičigano universiteto profesorius ir Vokietijos ekspertas Andrei Markovitsas atskleidžia, kad šio apmaudo šaknys yra istorinės ir siekia šimtmečius, o politika tėra viena sričių, kurioje europiečiai piktinasi galingomis JAV.

A.Markovitso įsitikinimu, europiečiai nemėgsta Amerikos nuo pat 1776 metų liepos (paskelbta JAV nepriklausomybė), o George’o W.Busho politika tik paaštrino šį nusistatymą. Europos elitas nekentė Amerikos nuo pat pradžių, nes ši buvo respublikoniška. Paskui JAV tapo galingos ir per visą XX amžių Europoje vaidino svarbų vaidmenį, labai naudingą europiečiams. Bet kas gi mėgsta turtingąjį dėdulę?

Kad ir ką darytų – blogai

Galbūt šie santykiai, atmetus G.W.Bushą ir Iraką, primena šeimyninius, kai vyresnieji vaikai pavydi jaunėliui?

Pasak A.Markovitso, jaunėlis seniai išaugo ir tapo tuo, kuris XX amžiuje kuopė netvarką. Jis tapo dominuojantis ir griežtas.

Be to, nuo XIX amžiaus Amerika reprezentuoja modernumą. Visi, kas bijo modernumo, sieja jį su Amerika. Europiečiams tai kažkas, kas siejasi su nekultūringumu, menkavertiškumu, trumpalaikiškumu, greičiu.

Vokiečiams nepatinka viskas, kas susiję su JAV: amerikiečiai puritonai ir, žinoma, pamišę dėl erotikos. Šį dvilypumą ekspertas vadina bikinio problema: jei vilki bikinį Šiaurės Europoje, tikriausiai esi pavyzdinga dorovės sergėtoja, nes Šiaurės Europoje visi vaikšto pusnuogiai, bet jei vilki bikinį konservatyviose platumose – esi perdėtai erotiška. Panašiai ir su antiamerikietiškumu: blogai viskas, kad ir ką jie darytų, net jei tai vienas kitam prieštarauja.

„Negaliu surasti nė vienos srities, kurioje vokiečių diskursas būtų be pasipiktinimo JAV, nesvarbu, ar kalba eina apie universitetų reformą, ar sportą, – sako A.Markovitsas. – Jei ir yra pasaulyje sritis, kuriai JAV neturėjo jokios įtakos, patikėkite, tai – futbolas. Tačiau žodis „amerikonizacija” visiškai persmelkęs net šį diskursą.”

Tai ne pavydas

A.Markovitsas sutinka, kad dalis antiamerikietiškumo kyla iš to, kad JAV laimėjo Antrąjį pasaulinį karą. Po jo amerikiečiai išgelbėjo Vokietiją ir didelę dalį kitų Europos šalių ir įvedė jose demokratiją. Maža to, tai buvo sėkminga demokratija, padėjusi Vakarų Vokietijai laimėti šaltąjį karą. Tai verčia vokiečius jaustis nesubrendėliais, o tai niekam nepatinka. Vokiečiai bjaurėjosi amerikiečiais, nors kur kas mažiau nei rusais. Jei okupacija neišvengiama, turbūt geriau, kai okupuoja tauta, atnešanti šokolado ir nailono?

Tačiau tai nėra tiesiog pavydas, kaip galbūt buvo po karo. Dabar europiečiai nepavydi Amerikai, jie turi geresnę sveikatos apsaugą, geresnes gatves ir panašiai. Pavyzdžiui, palyginus vidutinio žmogaus gyvenimą Hamburge ir Čikagoje greičiausiai paaiškėtų, jog gyvenimas Hamburge geresnis. Tad vidutinis Hamburgo žmogus nepavydi JAV, tik jomis piktinasi. Tačiau per apklausas tik labai mažai žmonių prisipažįsta, kad nemėgsta Amerikos. Jei paklausi tiesiai šviesiai: „Ar tu antiamerikietis?”, dažniausiai sulauksi atsakymo: „O, ne, aš tik prieš Bushą.”

Piktintis naudinga

Vokietijos santykiai su JAV pradėjo taisytis iškart, kai tik pasitraukė Gerhardo Schroederio administracija, Prancūzijoje tai įvyko po Jacques’o Chiraco. Tikimasi, kad visos Europos santykiai su JAV pagerės, kai 2008 metais ten bus išrinktas demokratų prezidentas arba prezidentė. Tačiau tai, pasak A.Markovitso, vis tiek nepanaikins pasipiktinimo. Nereikia pamiršti, kad Europa pati jau didelė mergaitė ir turi interesų. „Europa būtų kvaila, jei savo labui nepasinaudotų pasauliniu pasipiktinimu JAV, ir ji tuo naudojasi, – sako A.Markovitsas. – Jei būčiau Europos verslininkas, kuriam tenka grumtis su Amerikos kompanija, būčiau visiškas idiotas, jei nepasitelkčiau pasipiktinimo Amerika, kuris iš tiesų jau tapo pasauline lingua franca. Tai visuomet labiau pastebima tarp elito nei tarp paprastų žmonių. Iš esmės antiamerikietiškumas yra vienas pastarųjų visiškai priimtų ir, tiesą sakant, sveikintinų išankstinių nusistatymų šiuolaikinėje mandagioje visuomenėje.”

Puolamas tas, kas stiprus

Nors prietarai paprastai gajesni tarp mažiau išsilavinusių žmonių, šiuo atveju tai – pasipiktinimas viršesniuoju: gal mes (europiečiai) ir neturime galios, bet jie (amerikiečiai) yra tik naujokai pasaulio istorijoje. Mes (europiečiai) išmanome rafinuotus dalykus, o tai ne taip svarbu ne tokiems rafinuotiems žmonėms (amerikiečiams).

Nereikia pamiršti, kad Amerika savo prigimtimi buvo liaudiška šalis, iš esmės atmetusi senąją Europos aristokratų tvarką, tad nuo pat pradžių Europos aristokratija, taip pat ir elitas, ją niekino, laikė žemesne. Pasak A.Markovitso, tai bene vienintelis išankstinis nusistatymas, kurį galima viešai reikšti. Niekam nė į galvą neateina peikti amerikiečių už tai, kad jie nutukę, neišprusę, kvaili, nekultūringi ar pan. Taip yra todėl, kad pulti stipresnįjį leistina, apie silpnesniuosius tokių dalykų nepasakysi. Nuo septintojo dešimtmečio negalima niekinti juodaodžių, moterų ar neįgaliųjų, tačiau tai galima daryti dominuojančios kultūros, t. y. baltaodžių vyrų ir Amerikos, atžvilgiu.

Niekas nepasikeis

Tad gal tuomet viskas gerai, jei Amerika puolama kaip dominuojanti visuomenė? Tačiau A.Markovitsas taip nemano, nors yra įsitikinęs, jog padėtis nepasikeis. Ji tik gali mažumėlę pagerėti pasibaigus Irako karui arba Hillary Clinton tapus prezidente.

„Šiandien jauniems amerikiečių studentams Vokietijoje sunku – jie nuolat turi aiškintis, kiekvieną pokalbį pradėti žodžiais: „Aš nekenčiu Busho”, jei nori būti vertinami kaip pusėtinai padorūs žmonės. Amerikiečiams tenka nuolat įrodinėti, kad jie yra tie kiti, geri amerikiečiai. Tai vyksta nuolat. Tai visuotinis diskursas, kuris, nemanau, kad greitai išnyktų”, – sako A.Markovitsas.