Švietimas Lietuvoje: nuo piranijos darželinuko iki kaliko studento

Kol vaikučiai ir jaunuoliai su ašaromis akyse nesiruošia darželiui, mokyklai ar būsimoms studijoms, mano galva generuoja euristines idėjas ir pradeda suvokti fenomenalaus ir nepavydėtinai išskirtinio lietuviško mentaliteto išeities tašką.

Visi nuopelnai tau, mano brangioji švietimo sistema! Nes tik tu esi mūsų vaikų motina, pamotė, sesė, brolis, diktatorius ir gyvenimo kuruotojas. Tu sukūrei mus kaip asmenybes ir nulipdei tokius, kurie kažkodėl sugeba didžiuotis savo identitetu.

Švietimo įstatymas sako, kad švietimas – asmens, visuomenės ir valstybės ateities kūrimo būdas. Jis grindžiamas žmogaus nelygstamos vertės, jo pasirinkimo laisvės, dorinės atsakomybės pripažinimu, demokratiniais santykiais, šalies kultūros tradicijomis. Švietimas saugo ir kuria tautos tapatybę, perduoda vertybes, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą, visuomenės gyvenimą – darnų ir solidarų, valstybės – pažangų ir saugų.

Kūrėm, kūrėm. Statėm, statėm ir pastatėm. Tiksliau, pastatė. Taip ir gimė socialliberalai, ultraradikalieji, emigracija, lietuviška fonograma, zoofilai kaimiečiai, J. Statkevičius ir K. Krivickas. Ir jokių inovacijų, pavyzdinio verslumo ar bent jau kokio antro M. K. Čiurlionio mes neturime.

Švietimo sistema pati prisipažino, kad ji atsakinga už mūsų įvaizdį – ji perdavė mums „vertybes” ir, tskant, „padarė” gyvenimą. Atsiprašau, sukūrė mūsų gyvenimo įvaizdį kaip neva pažangų, darnų ir saugų.

Atrastos ausytės, arba Kaip politikai gimsta

O viskas prasideda dar nuo darželio, į kurį karjeristais save vadinantys tėveliai vaikučius nuveda maždaug trejų metų ir nebepasiima iki universiteto baigimo. Kartais jie prisimena savo atžalas ir, duok Dieve, jiems ryžto tai padaryti laiku, kol vaikas nesudžiūvo prie kelrodės žvaigždės kompiuterio ar neįvykdė kokio smerktino reprodukcinio akto ir nepasidaugino.

O darželis yra visų atradimų šaltinis. Ten vaikučiai pirmą kartą atranda ir išgirsta apdainuojamas savo atlėpusias ausytes, žvairas akytes, nemadingus drabužius ar tai, kad, pasirodo, jo tėveliai visiškai neturi pinigų.

Mažieji šviesuliukai puola kaip piranijos, pasirenka vieną auką ir kanda būriais. Iš vaikų visada gali išmokti moralinio teroro ir prievartavimų. Vėliau mažasis skriaudimo iniciatorius Petriukas tampa statistiniu politiku ir nuostabaus proto vedinas toliau su kokia nors partija puola būriu, bet šįkart tyčiojasi iš rinkėjų. Genai, genai… Greičiausiai Petriuko tėvas buvo sovietinės nomenklatūros atstovas ar bent jau smulkus spekuliantas.

Atlėpausis Joniukas, kuris dar ir mikčioti pradėjo, užaugęs pagarsėja mažiausiai kaip maniakinės depresijos atvejis, o gal net tampa psichopatu žudiku, projektuojančiu ir sublimuojančiu vaikystės traumas. ‘f6velniausias variantas Joniukui – plastinių operacijų obsesija ir tapimas dizaineriu.

Be gynybinių ir puolimo žaidimų, darželyje vaikučiams išsivysto fobijos sriuboms, košėms, postsovietinėms žaidimų aikštelėms ir Kalėdų Seneliams.

Merfis turbūt dar nesukūrė tokio dėsnio, bet darželis yra ta vieta, kurioje duodamas pats šlykščiausias maistas pasaulyje, kurį per prievartą dar reikia ir suvalgyti. Aš nežinau, koks gyvūnas dar žiauriau gali kankinti savo vaikus. Ir šventai tikiu, kad violetinis kisielius, kurio beveik gali atsikąsti, ir guliašas su dideliais riebalų gabalais vietoj mėsos, prie geros Lietuvos ateities tikrai neprivedė. O auklytė su dideliu kibiru kažkokio ėdalo, kurio pati nevalgo, ir samčiu rankoje sako: „Kol lėkštutė nebus tuščia, negausi savo vilkelio!”

Bet didžiausiu košmaru tampa „žiburėliai”, kurių metu vienas vaikas iš Kalėdų Senelio gauna penkis apelsinus ir šokoladą, o kitas apdovanojamas ekskliuzyviniu žaidimu.

Ir net ne tai baisiausia. Didžiausią košmarą mažiesiems sukelia persirengimo kambaryje atrastas baltabarzdis senelis, kuris visai nėra senelis, o vidutinio amžiaus vyrukas plika galva ir apžėlusia krūtine. Negana visų košmarų, „žiburėlio” metu tėveliai pademonstruoja savo fantastiškai lakią vaizduotę ir Petriuką paverčia vilku arba besmegeniu (ką aš sakiau apie įgimtą politiko gyslelę?), o Joniuką – zuikučiu (viskas krypsta prie meno). Mergaitės tampa snieguolėmis. Dažniausiai. Taip nulemdamos savo ateitį tirpti karštame šeicho glėbyje.

Kaip mokykloje autizmu susergama

Po visų šiurpinančių patirčių gerokai sutraumuotas vaikiukas išdidžiai ateina į mokyklą ir apsigyvena saulyčių, teletabių ir żvaigždučių pasaulyje. Aš nežinau, kas sugalvojo šią vertinimo skalę ir kodėl, pavyzdžiui, gėlytė yra geriau nei debesėlis, taip pat sunku pasakyti. Bet man nelengva paaiškinti ir „garbės žodį” arba „diktatūrą mafijai”. Aš nesigilinu – kaip į tai nepasigilino ir metodologiją sunkiai suvokiantys sistemos autoriai, kurių alter ego, matyt, koks nors Dipsis.

Visada puikiai suvokiau, kad žmonės, kuriantys įstatymus, programas ir kažkokius ateities planus, kaip Aladinai skraido ant didelio Vydūno ar Kudirkos portreto ir apie gyvenimiškas realijas niekada nenusimąsto. Bet vis dėlto koks idiotas gali sukurti porą kilogramų sveriantį vadovėlį „Aš ir pasaulis”?

Bet per visus 12 mokslo metų man labiausiai patinka bendravimo edukacija, kuri po truputį visus priverčia susirgti autizmu. Laima, manau, greitai suorganizuotų nuoširdų pasiplaukiojimą su nuoširdžiais delfinais.

O jei kažkoks nesusipratėlis bandys išsiskirti, pareikšti savo nuomonę, greičiausiai bus nuvestas pas mokyklos psichologą. Taip užauga žinomi visuomenei žmonės, kurie kalbas skaito iš lapelio ir prisistatydami darbdaviui mykia „nū, nežinau…”. Atsistojimas prieš klasę ir savo pozicijos išdėstymas tampa nesuvaldomu veiksmu kaip infliacija Vokietijoje Antrojo pasaulinio karo metu.

Visi, nuo pyplio pirmoko iki abituriento, bandomi patrumpinti pagal Prokrusto lovos matmenis. Ir jei tu nesugebi apibėgti stadiono tris kartus per 5 minutes – turi pasijausti kiek nepatogiai.

Pati iš mokyklos puikiai prisimenu medicinos seselę, kuri dirbdavo tris kartus per savaitę, nuo devynių ryto iki pirmos po pietų. Jos kabinetukas primindavo sovietmetį ir išsisukus koją (dėmesio!) ji pasiūlydavo nueiti į valgyklą ir atsigerti arbatos. Kaip alternatyvą vaistams arbatos ji siūlydavo ir visais kitais atvejais – nuo pilvo, galvos skausmų, silpnumo ir karščiavimui mažinti.

Aišku, visi verkšlena dėl sudėtingų mokymosi programų, kurių fiziškai neįmanoma išmokti, bet tai tūkstantį kartų geriau už abiturientą vokietį, lėtai sprendžiantį šeštos klasės uždavinį ir lietuvio klausiantį: „Kaip pas jus skaičiuojamas laikas?”

Tačiau kiekvienas moksleivis gali pasakyti, kodėl mokykla yra gerai. Visi prisimena pirmuosius klasės vakarėlius, diskotekas ir pirmą alaus butelį, skirtą penkiems žmonėms. Ir, žinoma, ekskursijas, nuo kurių kelio ilgio geometrine progresija išaugdavo pasiimto alkoholio kiekis. Degančių skysčių mastai augdavo ir kulminaciją pasiekdavo per šimtadienį, paskutinį skambutį ir išleistuves. Ir tik retas prisimins algoritmus, kirčiavimo subtilybes ar vokiečių kalbą.

O kur kūrybingumas?

Na, o jau po empatiškai apsimesto paverkšlenimo per išleistuves abiturientai atsikvepia ir dažniausiai išvyksta į pasakišką Eldoradą – Anglijos statybas.

Likusieji bando stoti į teisę, vadybą arba ekonomiką, o bandymui nepavykus mokosi pedagogikos ir sugrįžta į mokyklas bei darželius demotyvuoti bei demoralizuoti mokinių, ateityje greičiausiai tapsiančių pedagogais, ir kerštauti dėl nenusisekusio gyvenimo.

Aukštasis mokslas tampa loterija ir vaikščiojimu peilio ašmenimis. Vis tiek niekas rimtai nesimoko (arba tiesiog iškala informaciją), nes kam mokytis, kai iš 50 bilietų trauksi tik du? Koks tikslas, visi buvę, esami ir būsimi ponai švietimo ministrai? Netobulindami vertinimo sistemos jūs patys kuriate naują – sukčiavimo sistemą.

Dar didesniu marazmu (nebūtinai senatviniu; jaučiu, tai šiaip eilinis gairių nustatinėtojų nuprotėjimas) kvepia kursiniai ir bakalauro darbai. Kas man pasakys, kuo susijęs ekonomikos baigiamasis rašto darbas su visaverčiu žinių patikrinimu? Ar tai, kad tu perskaitei daug vadovėlių, susisteminai jų medžiagą ir metodologiškai tvarkingai, su visu tikslu bei uždaviniais, parašei ant 50 lapų, jau garantuoja tavo lojalumą būsimame darbe? Kam reikalingas tas perrašinėjimas?

Teorija turi būti panaudota kūrybingai. Nesvarbu, ar mes kalbame apie branduolinę fiziką, ar apie filologiją. Išmonė, fantazija ir vaizduotė bet kokiame darbe padeda labiausiai. Teoriją visada gali perskaityti, „iškalti”, bet kūrybingumą reikia lavinti nuo mažų dienų.

Ir viskas čia primena deja vu iš mokyklos laikų – auditorijos baimė, nuomonės neturėjimas (nes koks nors postsovietinis partinis paršiukas galvoja visiškai kitaip) ir masinis nusirašinėjimas. Juk statistinis studentas supranta, kad realybėje viskas bus kitaip.

Žinant, kokia varginga ir praktiškai neišbandyta sistema mokosi studentai, visam akademiniam jaunimui turėtų būti duodami pinigai už tai, kad jie apskritai užpildo universitetų auditorijas.