Vienoje moderniausių Dublino klinikų bei pasaulinėje kompanijoje „Global medics” dirbanti lietuvė gydytoja Lina Macaitienė įsitikinusi: potencialiems teroristams Didžiojoje Britanijoje įsidarbinti lengviau negu Lietuvos gydytojams. Gydytoja Europos Parlamento narius paragino susirūpinti dėl specialistų iš Lietuvos diskriminacijos Europos Sąjungos (ES) valstybėse.
Birželį Didžiąją Britaniją sukrėtę teroristų išpuoliai parodė: žudikai gali dengtis ir humaniškiausia laikomos profesijos atstovų kaukėmis. Teroristai Anglijoje ir Škotijoje mėgino susprogdinti užminuotus automobilius. Londone buvo aptikti du sprogmenų prikrauti automobiliai, turėję bumbtelėti judriame naktinių klubų ir teatro rajone. Netrukus į Glazgo oro uosto terminalą įsirėžė ir užsiliepsnojo degių medžiagų prikrautas visureigis. Sulaikius įtariamus teroristus pasaulis aiktelėjo iš netikėtumo, o Didžiosios Britanijos laikraščių antraštės sumirgėjo apie gydytojų žmogžudžių sąmokslą. Išpuolį suorganizavo prestižinėse ligoninėse gerai mokamą darbą gavę medikai.
„Nors kalbama, kad gydytojų registrą atliekanti „General medical council” įstaiga įkurta garantuoti sveikatos priežiūros ir šalies saugumui, nepaisant gerų ketinimų, į Angliją teroristai prasmunka, – stebėjosi dėl teisės dirbti pagal specialybę kryžiaus kelius nuėjusi L.Macaitienė. – Iš trečiojo pasaulio šalių atvykę gydytojai žudikai, matyt, nesunkiai įveikė visus patikrinimus ir formalumus. Ar tai reiškia, kad potencialiems teroristams – atviri keliai, o medikai iš ES narės Lietuvos atrodo įtartini?” Gydytoja tikino, kad Lietuvos pedagogai ir medikai Airijoje priversti dirbti juodą darbą arba įveikti neįtikimas biurokratų kliūtis.
„Jau įprasta, kad šią šalį vadina „smaragdine”. Tačiau kaip dažnai tas „smaragdas” pjauna iki skausmo! – medikė pasakojimą pradėjo romantiškai liūdna gaida. – Kas mes? Žmonės be namų, be vietos, be meilės. Taip, nemylėjo mūsų tėvynė, ką čia pridursi… Tačiau yra ir pliusų, juk čia visų mūsų starto aikštelė vienoda: nei dėdžių, nei giminių Seime, nei partijos bičiulių. Ką užsidirbsi – tą turėsi. O turėti reikia žinių, specialybę ir mokėti kalbą.”
Sunki pradžia
Lietuvoje L.Macaitienė dirbo vadovaujamą darbą Alytaus pataisos namų medicinos punkte, Vilniaus miesto savivaldybėje ir kitose įstaigose. Medikė pagarsėjo po to, kai surengus provokaciją buvo neteisėtai pašalinta iš pataisos namų darbuotojų (teismas moterį grąžino į darbą, tačiau ilgai išsilaikyti poste nepavyko).
„Atvykusi į Airiją apsigyvenau Eniskileno miestelyje. Kasdien prie kompiuterio sėdėdavau 5-6 valandas. Tiek laiko surydavo registracijai reikalingų dokumentų tvarkymas. Norėdama ne gatvę šluoti, o dirbti gydytoja, turėjau į Lietuvos institucijas išsiuntinėti daugybę laiškų, iš naujo surinkti duomenis apie stažuotes, tobulinimosi kursus, išsilavinimą. Man keista, bet iki šiol niekas nepaaiškino, kodėl ES direktyvose teigiama, kad ES narėse negalima šių šalių piliečiams trukdyti verstis savo profesine veikla. Tačiau tikrovė kitokia.” Anot pašnekovės, nei mokytojas, nei inžinierius, gydytojas ar seselė (slaugytoja) negali iškart įsidarbinti pagal specialybę. O vairuotojas, siuvėjas, pardavėjas, virėjas savo profesinius sugebėjimus realizuoja nesunkiai.
„Štai mano kolegė gydytoja priversta pakuoti vaistus, nes jau 4 metus negali sutvarkyti popierių, įrodančių, kad ji tikrai yra gydytoja”, – pasakojo Lina. Anot jos, panašiai Airijoje vargsta mokytojai.
„Man atrodo, kad ES mūsų ministro pasirašyta gydytojo licencija lyg ir negalioja, – stebėjosi medikė. – Kodėl mūsų ministras privalo rašinėti laiškus, kad įrodytų, jog jo pasirašyta licencija tikrai pasirašyta jo ir tikrai galioja?”
Išvykdami į užsienį mūsų specialistai atsiveža aukštojo mokslo baigimo diplomus, darbo knygeles, licencijas verstis gydytojo veikla. Daugelis gabių gydytojų, kad nemirtų badu laukdami, kol Lietuva atsiųs reikalingus laiškus, tampa juodadarbiais.
„Nepulkit į liūdesį… Buvo ir mane užplūdę tokie jausmai; paskui stojausi, kilau ir pasakiau sau: „Nebeplausiu indų restorane! Juk aš – pedagogas. Nebešluosiu grindų parduotuvėje, nes aš – universiteto dėstytojas! Nesilankstysiu penkiems darbdaviams, nes aš – vertėjas! Beje, parengęs šimtus pedagogų ir puikių vertėjų,” – sunkiu metu L.Macaitienę guodė Airijoje savęs vertą darbą ne iškart radęs lietuvis.
„Norėtųsi, kad mūsų europarlamentarai pabandytų išsiaiškinti, kodėl tokia nelygybė? Kam kalbėti, jog ES valstybėse nėra diskriminacijos? Ji yra! Ir net labai didelė,” – teigė L.Macaitienė. Diskriminacijos įspūdį neva dar labiau stiprina darbo centrų veikla.
Centrai – žmonėms be išsilavinimo?
„Atvykusi į Airiją ilgai ieškojau informacijos, kaip įsidarbinti gydytoja,” – pasakojo pašnekovė. Ja tuo metu rūpinosi ir ją išlaikė anksčiau šioje šalyje įsikūręs sutuoktinis. Moteris aptiko, kad lenkai turi specialią medikams informuoti skirtą svetainę. Joje paaiškinta, kaip imtis praktikos, kokių dokumentų reikia ir kur dėl jų kreiptis. Lietuvos medikai tokio informacijos šaltinio neturėjo.
L.Macaitienė veltui mėgino kreiptis į darbo centrus. „Kad ir keista, darbo agentūros neprašė įrodyti, kad turiu specialybę, nesidomėjo profesinio pasiruošimo lygiu ir aukštojo mokslo diplomu – tai niekam nerūpėjo, – pasakojo moteris. – Gal todėl tų centrų, virš kurių visad garbingai plevėsuoja ES vėliava, o gal net ir subsidijos atkeliauja, darbas aukštąjį mokslą baigusiems specialistams neduoda jokios naudos… Jų siūlomi darbai tinka tiems, kas neturi specialybės ir nemoka kalbos… Dar pasitaiko laisvų vietų armijoje, galima įsidarbinti vairuotoju… Nejaugi ES orientuojasi tik į tuos darbuotojus, kurie – be išsilavinimo?”
Kartą vieno Airijos miesto meras susitikime su imigrantais perskaitė įspūdingą pranešimą. Meras labai džiaugėsi, kad daug lietuvių dirba jų valstybėje, Airijai atiduoda sukauptą patirtį, žinias. „Kai mums leido užduoti klausimų, pasiteiravau, ar žmogus žino, kiek lietuvių specialistų triūsia išsilavinimą atitinkantį darbą bei kokių sričių tai specialistai? – ir stebėjosi, ir pyko gydytoja. – Viešpatie! Meras nieko nežinojo, nes apskaita nevedama, ir kažin, ar tai airiams įdomu. Kraupu? O aš galiu atsakyti: Airijoje labai mažai žmonių, dirbančių pagal įgytą specialybę. Kodėl? Ogi todėl, kad šiais laikais ES valstybėse, kur garsiai rėkiama, kad visi žmonės turi teisę dirbti pagal savo specialybę ir jų negalima diskriminuoti, klesti pati baisiausia diskriminacija! Kažkodėl vairuotojas gali dirbti vairuotoju, indų plovėjas – indų plovėju, namų tvarkytojas, siuvėjas, vamzdžių pjovėjas – visi be apribojimų gali panaudoti savo žinias. Tik ne mokytojas, ne inžinierius, ne gydytojas, ne provizorius ar medicinos slaugytoja.”
Pergalė
Ilgus mėnesius po kruopelę rinkusi informaciją, sutvarkiusi begalę formalumų ir iš Lietuvos sulaukusi išsilavinimą patvirtinančių laiškų, Lina antrąkart tapo gydytoja.
„Nuo birželio dirbu pasaulinėje kompanijoje „Global medics”, kurios centrinė būstinė yra Londone, – pasakojo moteris. – Esu šios kompanijos Dublino filialo gydytoja. „Global medics” yra sudariusi sutartis su 2000 Anglijos, Airijos, Švedijos, Austrijos, Norvegijos gydymo įstaigų. Šioms įstaigoms paprašius, kompanija į jas atsiunčia specialistus.” L. Macaitienė spėjo padirbėti kelete Airijos ligoninių bei klinikų. Darbas panašus į tą, kurį triūsė Lietuvoje. „Dirbi ligoninės ar klinikos skyriuje, teiki konsultacijas telefonu bendrosios praktikos gydytojams, eini į konsultacinę polikliniką, kur atsiunčia neaiškius ligonius iš visos grafystės… Ar sunku? Darbas įprastas, dirbu jį jau 30 metų.” Lina nesigyrė, kad tėvynėje likę ir gausybę biurokratinių popierių kasdien pildantys gydytojai airiams gali pavydėti ne tik atlyginimo. Lietuvė per valandą uždirba 40 eurų. Jai talkina gydytojo padėjėjas, būrys seselių, gydytojas rezidentas, slaugės. „Dar turiu sekretorę, kuri sutvarko visus formalumus. Visa, ką reikia, padiktuoju į diktofoną, o ji sutvarko, – džiaugėsi pašnekovė. – Iš pradžių labai bijojau, kad ji nesupras, ką diktuoju, tačiau viskas pavyko puikiai.”
Gydytojos darbo diena prasideda 8 ryto. Triūsti tenka iki 17 valandos, be pietų pertraukos. „Galėčiau eiti pavalgyti, bet bijau, kad man išėjus kas nors neatsitiktų ligoniams, – prisipažino moteris. – Dažnai mane siunčia į sunkių ligonių skyrius, todėl visą darbo dieną šventai praleidžiu skyriuje ar klinikoje.” L.Macaitienė neprivalo budėti naktimis. Firma prievarta nesiunčia ir į tolimus miestus, leidžia palaukti tinkamesnio pasiūlymo.
Diplomato sveikinimai
Prieš porą savaičių Lietuvos laikraščiai pranešė: emigrantams iš Lietuvos Dubline medicinos pagalba bus teikiama ir jų gimtąja kalba. Modernią EMC HEALTH CARE LIMITED kliniką miesto centre įkūrė lenkai. Pasak L.Macaitienės, tai pirma plataus profilio pasaulinio lygio mokslininkų kuruojama klinika Airijoje, įkurta imigrantų. Sveikatos priežiūros paslaugas bei konsultacijas čia galima gauti ne tik anglų, bet ir rusų, lenkų, lietuvių kalbomis.
Terapeuto ir endokrinologo specialybes turinti L.Macaitienė čia triūsia savaitgaliais. Drauge su ja dirba ir bendrosios praktikos gydytojas Ferdinandas Balsys. „Mes džiaugiamės lietuvių ir lenkų bendradarbiavimu”, – medicinos centro atidarymo iškilmėse prisipažino Lietuvos ambasados Airijoje patarėjas Tadas Jankauskas ir pasidžiaugė, kad garsioje gydymo įstaigoje vietos atsirado ir dviem medikams iš Lietuvos. Vizitas pas bendrosios praktikos gydytoją kainuoja 50 eurų, pas specialistą – 60. Paslaugos prieinamos airiško atlyginimo minimumą gaunantiems pacientams. Klinika atvira ne tik imigrantams, bet ir Airijos piliečiams. „Ligonius prižiūri puikiai! Sunkesniųjų būklė nuolat stebima kompiuterių monitoriuose, nuolat atliekami tyrimai, prie ligonių kiaurą parą palinkusios slaugytojų padėjėjos: pakelia, apverčia, pamaitina, nuprausia, nuskuta barzdą. Vaistų – kokių tik reikia… Klinikoje atliekamas ir mokslinis tiriamasis darbas; čia labai įdomu dirbti, nes niekas neskuba, nelekia paknopstom per skyrius ir galima daug laiko skirti ligoniui!” – žavėjosi gydytoja.
Į tėvynę negrįš
„Airijoje man patinka, į Lietuvą grįšiu tik lankyti artimųjų, – sakė medikė. – Airijoje verkiant reikia lietuviškos interneto svetainės aukštąjį išsilavinimą turintiems specialistams. Lenkai Airijoje turi ne vieną kunigą, savo spaudą, susibūrimo centrus, puikias interneto svetaines, kalbos mokymo centrus, beveik visose bibliotekose galima rasti knygų lenkų kalba. O lietuviai? Jėzau Kristau! Visoje valstybėje – vienas kunigas ir du gydytojai. Jokios spaudos; gal tik Dubline įmanoma jos gauti, – stebėjosi medikė. –
Ką patarčiau galvojantiesiems emigruoti? Pirmiausia – įgyti paklausią specialybę ir patirties, bent vidutiniškai išmokti kalbą ir, išvertus savo dokumentus į anglų kalbą bei susiradus internete darbdavius, važiuoti čia. Šioje šalyje gerbiami geri specialistai, jų niekas nežemina; čia galima gerai uždirbti. Žmogus neturi būti vergas, jis turi kurti ir būti laimingas,” – patarė daug sunkumų patyrusi gydytoja.