Pilietinės visuomenės institutas penkiuose šalies rajonuose, tarp jų ir Alytaus, vykdantis projektą „Lietuva be atskirties ir skurdo” – „LabAS”, finansuojamą Europos Komisijos lėšomis, jau padarė kai kuriuos apibendrinimus. Antai kaip viena iš skurdo priežasčių įvardijamas mažėjantis gimstamumas ir darbingo amžiaus žmonių emigracija, dėl to didėja dirbantiems asmenims tenkanti senų žmonių išlaikymo ir kitų socialinių išmokų našta.
„Mes po dvylikos darbo Anglijoje metų grįžome į gimtinę su ten gimusiais trimis vaikais. Tėvynėje ketinome pasilikti dirbti ir gyventi, tačiau vos per mėnesį supratome, kad nei mūsų, nei vaikų Lietuvai nereikia. Atvirkščiai – mums labiau reikia savo šaknų negu mūsų valstybei”, – apmaudu Vilmai ir Sigitui Jarusevičiams iš Kančėnų kaimo, Daugų seniūnijos, Alytaus rajono.
Nelegalai jautė įtampą ir baimę
Onutė ir Juozas Jarusevičiai iš Kančėnų susilaukė dešimt vaikų. „Jie vietinių žmonių akyse užaugo dori, sąžiningi ir darbštūs. Šeimos gyvenimo sąlygos buvo sunkios – visi glaudėsi sename namelyje, vaikai ant aslos miegojo. Bet atžalos iki šiol vieningos kaip kumštis”, – kalbėjo kaimo gyventojai. Šeima patyrė skaudžių netekčių ir nepriteklių, tačiau nepalūžo.
S.Jarusevičius su draugu į Angliją nelegaliai išvyko 1995-aisiais, kai darbdaviai Lietuvoje dar mėgdavo sakyti: „Vietoj tavęs už vartų šimtai laukia.”
„Tais metais Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos valstybė. Visi, kurie neteisėtai vyko į Angliją, pasienyje po dvylika valandų drebėdami rodydavo daiktus, verkdavo, meluodavo, kad tik pavyktų prasmukti. Žinojome vykstantys į nežinomybę. Didžiausia problema buvo ta, kad nemokėjome anglų kalbos. Turėjau žodyną, užsirašiau ant lapelio, kad ieškau darbo, ir leidausi per statybas, viešbučius, restoranus… Nesuprasdavau, ką man atsakydavo: ar darbo yra, ar ne. Maždaug po mėnesio klajonių vieno restorano vadybininkas irgi ant lapelio parašė: ateik rytoj dešimtą valandą. Taip buvau priimtas restorano virtuvės darbininku”, – pasakojo S.Jarusevičius.
Vyriškis dienomis dirbo statybose, vakarais – restorane. Per dvejus metus į Londoną pas Sigitą suvažiavo septyni broliai, dvi seserys ir daug draugų. Paskui jį išvyko beveik visas Kančėnų jaunimas, o dabar šiame kaime, galima sakyti, nėra namo, iš kurio kas nors nebūtų emigravę. Tuomet vien kančėniškių Londone susidarė didžiulė kompanija.
„Iš pradžių gyvenome baisiomis sąlygomis – po dvidešimt žmonių viename kambaryje. Miegojome ant parsineštų iš gatvės čiužinių, naudojomės britų išmestais daiktais. Pasitaikydavo, kad ir blakės sukandžiodavo, ir už darbą nesumokėdavo. Tiek miegodami, tiek dirbdami nuolat jautėme įtampą ir baimę pakliūti policijai ir būti deportuoti. Taupydavome kiekvieną svaro sterlingų centą, per dieną suvalgydavome skardinę žirnelių ar pomidorų”, – prisiminė V.Jarusevičienė.
Sutuoktinių nuomone, kol lietuviai į Londoną rizikuodami vyko nelegaliai, buvo draugiškesni, vieningesni, vieni kitiems padėdavo susirasti darbą: „Laikėmės kaip vieno likimo broliai, nes visiems buvo be galo sunku, kankino namų ilgesys. Iš pradžių norėjome rėkti ir bėgti atgal, tačiau sulaikydavo mintis: o kas laukia grįžus?! Atsivėrus Europos Sąjungos sienoms, tautiečių plūste priplūdo, tada ir lietuvių santykiai pasikeitė.”
Gimtinė traukia lyg magnetas
Vėliau S.Jarusevičius, turėdamas darbo patirties ir rekomendacijas, lengviau įsidarbino kitame restoranų tinkle. Maždaug po penkerių metų jame dirbo Sigito broliai su žmonomis ir seserys su vyrais. Dar būdami nelegalai, keli senųjų O. ir J.Jarusevičių vaikai iš Londono namo grįždavo tuoktis, po vestuvių su antrosiomis pusėmis skrisdavo atgal, kad būtų lengviau kirsti Didžiosios Britanijos sieną. Į nelegalios emigracijos procesą buvo įtraukti ir pensinio amžiaus tėvai. 64-erių O.Jarusevičienė tik keletą kartų vyko vaikaičių prižiūrėti, 71-erių J.Jarusevičius – kelerius metus po pusmetį gyvendavo ir dirbdavo. Tuo metu, kai tėvas būdavo Londone, rotacijos principu su mama namie pabūti iš Londono grįždavo viengungiai vaikai.
„Mama nelabai ten turėjo ką veikti, norėjo namo. Tėvui dirbti ir gyventi netgi patiko. Jis šiek tiek triūsė statybose, bet pagrindinis darbas buvo plauti indus restorano virtuvėje. Tėvukui ypač smagu buvo bendrauti su žmonėmis. Nors anglų kalbos nemokėjo, susišnekėdavo pirštais. O paskui juokaudavo, kad nuo kalbos net rankas skauda. Be to, jam buvo malonu kas savaitę už darbą gauti gerus pinigus. Pats sakydavo: tiek per visą savo gyvenimą neuždirbau”, – pasakojo sūnus.
O. ir J.Jarusevičiai turi 18 vaikaičių. Iš jų šeši gimė Londone. Liepą Vilma ir Sigitas su trimis mokyklinio amžiaus vaikais grįžo į tėviškę tikėdamiesi įsikurti. „Tėvams vaikai padeda kardinaliai apsispręsti, ar ten pasilikti visam laikui, ar grįžti į Lietuvą. Šiuo atveju apsisprendimas rizikingas dalykas, nes gali visą likusį gyvenimą graužtis, kad likai svetimoje ar grįžai į savo šalį. Mus pačius gimtinė traukia lyg magnetas”, – atviri sutuoktiniai.
Prioritetas – lietuviškoms šaknims
Sigito ir Vilmos nuomone, Lietuvoje jaunai šeimai, siekiančiai būti nepriklausomai nuo tėvų, įgyti tvirtesnį finansinį pamatą, emigracija – vienintelė išeitis: „Galima tempti nuo algos iki algos, tačiau savo nieko neturėsi ir skursi. Apskritai Lietuva žmonėms gyventi iš atlyginimų yra brangi šalis. Anglijoje susidūrę su kitu valstybės požiūriu į vaikus, jaunas šeimas, senelius, supratome, kad mūsų šalyje socialinė politika demoralizuojanti, žeminanti piliečius ir neveiksminga. Na, dar ne taip baisu, jei turi pagrindą po kojomis.”
V. ir S.Jarusevičiai prioritetą teikia lietuviškoms šaknims, paskui – per dvylika metų Londone užsidirbtiems pinigams: „Mūsų atžalos ten ėjo į pradinę mokyklą nuo puspenktų metų. Mokyklų daug, jos arti namų, gerai aprūpintos ir saugios. Įprasta, kad tėvai vaikus atveda ir pasiima, nes mažieji vieni neišleidžiami ir bet kam neatiduodami. Jei mokinys dieną į mokyklą nenuėjo, kitą – skambina, ieško, klausia, kas atsitiko. Pradinukai mokykloje būna beveik visą darbo dieną – nuo 9 iki 16 valandos. Tad nenuostabu, kad imlūs vaikai greitai išmoksta anglų kalbą. Su mūsiškiais irgi taip nutiko – labiau linksta į anglų, o ne į lietuvių kalbą. Jiems namie draudėme tarp savęs kalbėti angliškai. Vaikai, įpratę vasaromis atostogauti pas senelius Lietuvoje, vis klausdavo, kada važiuosime į kaimą. Atrodo, sutapo ir mūsų, ir vaikų norai grįžti į gimtinę.”
Grįžti ar likti, lems vaikai
Šią vasarą Kančėnuose iš tiesų daug vaikų, iš Anglijos grįžusių su tėvais visam laikui, tik atostogų, paliktų pas senelius. Maždaug dešimt šią rugsėjo pirmąją būtų atėję į Kančėnų pradinio ugdymo skyrių. V. ir S.Jarusevičiai savo pradinukus irgi ketino leisti į šią mokyklą, bet, Alytaus rajono valdžiai pradėjus skubotą vajų likviduoti pradinio ugdymo skyrius, tėvai ėmė nerimauti ir abejoti: „Svečioje šalyje gyvenome pagal nusistovėjusias demokratinės ir civilizuotos valstybės normas. Mums baisu ir nepriimtina leisti vaikus į mokyklą už kelių kilometrų. Be to, jie patys jautrūs, turi rūpesčių su lietuvių kalba, todėl didelėje vidurinėje mokykloje gali patirti socialinę atskirtį, bendramokslių ignoravimą, psichologinį ir emocinį stresą. Vaikai ne daiktai ar žaislai, todėl jei mokyklą uždarys, iš naujo galvosime: likti ar grįžti į Londoną.
Kai pas mus atvažiavę rajono vadovai puolė įtikinėti, esą pradinės mokyklos nereikia, mes buvome šokiruoti ir pasibaisėjome. Padarėme išvadą, kad nei mūsų, nei vaikų Lietuvai nereikia. Juos gimdyti ir auginti savo šalyje tampa prabanga. Jei taip elgiamasi, tegul mūsų valdžia nesitiki, kad greitai senstančią visuomenę pakeis jaunoji karta.”
Šiomis dienomis, pabandžius susisiekti su V. ir S.Jarusevičiais Kančėnuose, sutuoktinių rasti nepavyko. Senasis J.Jarusevičius telefonu paaiškino, kad sūnus su marčia, palikę vaikus seneliams, skubiai išskrido tvarkyti reikalų į Londoną: „Jiems sunku susitaikyti su netvarka pas mus. Grįš. Bet ar tik vaikus pasiims, ar liks, aš dabar nežinau.”