Vokietija per teismą siekia susigrąžinti Lietuvos dailės muziejuje esantį paveikslą, kurį mūsų valstybė pokariu neteisėtai nusavino. Lietuva kultūros vertybes pasirengusi grąžinti visiems, tik ne savo valstybės piliečiams – tikrųjų savininkų pastangos atgauti jiems priklausiusį paveikslą parodė, koks beteisis mūsų šalyje yra paprastas žmogus.
Lietuvos dailės muziejus gali būti priverstas atiduoti Vokietijai du itin vertingus paveikslus. Vienas jų – XVI amžiaus Italijos dailininko Antonio Campi drobė „Trys moterys prie Kristaus kapo”. Vokietijos pareikštą ieškinį Lietuvos valstybei jau ėmėsi nagrinėti Vilniaus apygardos teismas. Galvos skausmas dėl šio paveikslo muziejaus direktoriui Romualdui Budriui, matyt, prasidėjo dar 1989 metais, kai vilnietė Antra Vincė Karosienė kreipėsi į tuometinį Vilniaus miesto vykdomąjį komitetą ir paprašė grąžinti turtą, 1951 metais konfiskuotą iš jos tėvo Vinco Steponavičiaus, bei paveikslų kolekciją, kuri visą tą laiką buvo Dailės muziejuje. A.Campi drobė – vienas šios kolekcijos kūrinių. Moteriai daugiau kaip dešimt metų teko teismuose įrodinėti savo tiesą, susirašinėti su valstybės institucijomis, tačiau savo teisių apginti taip ir nepavyko. Valstybei, matyt, buvo taip gaila paleisti iš savo rankų paveikslų kolekciją, jog padarė viską, kad tik ją išlaikytų muziejuje. Šiandien A.V.Karosienė tvirtina: „Mažas žmogus Lietuvoje neturi jokių teisių. Liūdna, tačiau mūsų Konstitucija irgi tėra deklaracija, kaip ir sovietinė.”
Dukra apie tėvą
„Jis sėdėjo ir prie Lenino, ir prie Stalino. 1919-aisiais susiruošė į Rusiją mokytis aktorystės pas Michailą Čechovą. Su dailininku Vladu Didžioku vos perėję sieną įkliuvo ir pusantrų metų praleido Rusijos kalėjimuose. Jurgiui Baltrušaičiui pavyko juos su kitais išlaisvinti tik 1921 metais”, – apie tėvą Vincą Steponavičių pasakoja A.V.Karosienė.
Lietuvos savanoris, talentingas prieškario Lietuvos aktorius, teatro įkūrėjo Juozo Vaičkaus mokinys į Lietuvos istoriją įėjo 1919 metais, kai kėlė Vilniaus Gedimino pilies bokšte Trispalvę. 1939-aisiais atgavus Vilnių dalyvavo vėliavos kėlimo ceremonijoje kaip garbės svečias.
„Kai jį suėmė 1951 metais, man buvo tik dvylika. Namie vyko krata. Tėtis išrūkė paskutinę cigaretę, lėtai atsistojo ir paprašė nesiųsti rūkalų: „Čia paskutinė. Dar noriu jus pamatyti.” Jis manęs nerengė lengvam gyvenimui, vis sakydavo: „Mano Antra bus kontra”, – šypsosi ponia Vincė, nes perėjusi šitokį Lietuvos teismų maratoną nenusiramina ir šiandien.
V.Steponavičių Maskvos Ypatingasis pasitarimas – „troika” – nuteisė 10 metų kalėjimo konfiskuojant ir turtą. Lageriuose buvo su poetu Antanu Miškiniu, operos solistu Antanu Kučingiu. Grįžo 1954 metais jau invalidas.
„Mama – aktorė Antanina Leimontaitė savo kryžių nešė sunkiai, tačiau nesilankstydama prieš galinguosius”, – prisimena praeitį A.V.Karosienė. Tėvo paveikslų kolekcija ne kartą gelbėjo šeimą nuo bado ir nepriteklių. Šviesaus atminimo dailėtyrininkas Paulius Galaunė pasakojo Vincei apie drobę, tėvo nupirktą iš rusų kareivio. „Gal tai ir buvo tas pats kūrinys, dėl kurio dabar verda aistros?” – spėlioja A.V.Karosienė.
Muziejaus įstatymas atėmė teisę
Mūsų valstybė Katalikų Bažnyčiai jau grąžino apie 2000 kultūros vertybių, saugotų Lietuvos dailės muziejuje. Lietuvoje neteisėtai nusavintą kilnojamąjį turtą gali atgauti kitų šalių piliečiai, dėl čia išlikusio turto sugrąžinimo terminų ir apimties valstybė tariasi su žydų bendruomene. Kaip tada paaiškinti iki šiol veikiančio Muziejų įstatymo straipsnį, numatantį negrąžinti okupacijos metais (iki 1990-ųjų kovo 11 dienos) nusavintų ir valstybinių muziejų fonduose sukauptų kultūros vertybių ankstesniems jų savininkams? Ne tik negrąžinti, bet ir neatlyginti. Pasirodo, net Konstitucinis Teismas 1999 metais čia neįžvelgė prieštaravimo Konstitucijai. Taip jis darsyk skandalingai pagarsėjo: įteisino visas okupacinės valdžios meno vertybių konfiskacijas. Kadangi tarptautiniai susitarimai viršesni už Lietuvos įstatymus, užsienio piliečiai gali susigrąžinti jiems priklausančias vertybes, kurios pateko į Lietuvos muziejus. „Kuo Lietuva ne pamotė savo vaikams pagal jos pareigūnų norus? Ar kuri kita valstybė su savo piliečiais taip elgtųsi?” – klausia garsių Lietuvos aktorių dukra. Moters nuomone, jei paveikslų kolekcija būtų buvusi sugrąžinta jai, Vokietija turėtų tartis su ja ir dėl A.Campi drobės. „Lietuvos valstybė negavo paveikslo teisėtai. Už jį gali tik J.Stalinui padėkoti. O muziejus šioje istorijoje tėra drobės prižiūrėtojas. Dėl Molotovo ir Ribbentropo pakto, kurio kaltininkė yra ir Vokietija, praradau dar 26 kūrinius. Gal šis ir buvo Vokietijoje kieno nors pagrobtas, tačiau man iki šiol negrąžina nė kitų”, – tvirtina A.V.Karosienė.
Apie prasidėjusį teismo procesą dėl jos šeimai priklausiusio paveikslo moteriai niekas net nepranešė. „Iš laikraščių sužinojau. Manęs šioje istorijoje tarsi nėra. Esu visai pašalinis žmogus”, – su ironija sako A.V.Karosienė.
Valdininkai suglumę
Gruodžio mėnesį vyks antras teismo posėdis. Kol kas LŽ kalbinti teisme dalyvaujantys valstybės institucijų atstovai nieko konkretaus pasakyti negalėjo. O ir pati situacija kurioziška. Vokietijai teisme atstovauja mūsų Kultūros ministerija, kuri yra Dailės muziejaus steigėja. Atsakovė – Lietuvos Vyriausybė. Pats Dailės muziejus – trečioji šalis.
„Bet kokiu atveju sprendimą priims teismas. Gali būti, kad paveikslus teks atiduoti, tačiau norėtume, jog problema būtų išspręsta abipusiai naudingu būdu”, – LŽ teigė Kultūros ministerijos teisininkė Ina Sokolskaja.
Užsienio reikalų ministerija mano, kad pirmiausia reikia išsiaiškinti tarptautinės teisės nuostatas ir praktiką šioje srityje, nors teisminis nagrinėjimas ir vyks pagal mūsų valstybės įstatymus. „Jei paaiškėtų, kad Lietuva paveikslus privalėtų grąžinti, tada turėtume mąstyti, kaip tai padaryti, ar galėtume gauti ką nors mainais”, – dėstė Europos Sąjungos departamento direktorius Vidmantas Purlys.
Tikras lietuviškas detektyvas
Prūsiškųjų rūmų ir parkų fondas, kuriam priklauso ir garsieji Sanssouci rūmai Potsdame, iki šiol ieško karo metais dingusių kūrinių. Apie jų kolekcijoje buvusio A.Campi paveikslo likimą vokiečiai, matyt, sužinojo, kai į jų rankas pateko nuo 1973-iųjų dailės albumuose publikuotos drobės reprodukcijos. Dailės muziejaus direktorius R.Budrys dar 1995 metais gavo laišką iš Vokietijos. Taigi žinojo, kad vokiečiai ieško kūrinio ir bandys jį atgauti. Žinojo ir tai, jog A.V.Karosienė reikalauja sugrąžinti jai tėvo paveikslų kolekciją, kurioje yra šis darbas. Tik moters pastangos primena detektyvą, kai staiga visa tarnybinė byla paslaptingai septyneriems metams dingsta tuometinės Valstybinės mokesčių inspekcijos vadovo M.Gofmano stalčiuje – 1989-aisiais jam buvo patikėta vadovauti turto grąžinimo komisijai. Kai Dailės muziejaus darbuotojai net penkerius metus bando nuslėpti, kad turi V.Steponavičiaus 26 konfiskuotų paveikslų kolekciją savo fonduose. „Argi ši situacija iki 1995 metų, kai buvo priimtas Muziejų įstatymas ir netekau galimybių susigrąžinti iš tėvo atimtą turtą, neprimena garsiųjų „troikų” teismų?” – stebisi A.V.Karosienė.
Moteris nenuleido rankų ir įteikė Seimui prašymą, kad parlamentarai atkreiptų dėmesį, jog Konstitucija pripažįsta nuosavybės neliečiamumą, o Muziejų įstatymas šią nuostatą paneigia. Tuometinis Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Stačiokas sutiko su jos motyvais ir inicijavo Seime įstatymo pataisas. Tačiau vėl „sužaidė” sunkiai paaiškinamos jėgos.
„Savo nutartimi tuometinis Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas Virgilijus Valančius tirdamas mano bylą kažkodėl sudarė naują kolegiją, į kurią įtraukė ir save. Ji labai operatyviai kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo. Ko gero, buvo išsigąsta, kad Seimas nepriimtų tokių Muziejų įstatymo pataisų, kokių „nereikia”, – pasakoja A.V.Karosienė. Moteris įsitikinusi, jog jos bylas tyrę teisėjai buvo šališki. Jie negrąžino okupacinės valdžios neteisėtai nusavintos Lietuvos patrioto paveikslų kolekcijos dukrai, ir sėkmingai kilo karjeros laiptais. Trys jų tapo Teismų tarybos nariais. Beje, du iš jų – V.Višinskis ir V.Valančius – buvo tie patys, kurie įsipainiojo į trijų prezidentui V.Adamkui melavusių teisėjų skandalą, kai bandė ginti vėliau iš posto išlėkusį prezidento patarėją H.Šinkūną.
Vokiečiai teigia, jog tuoj po karo už nedideles radybas pavyko susigrąžinti dalį kolekcijos. Vėliau fondui teko kūrinius pirkti iš savininkų jau už milžiniškus pinigus arba per aukcionus. Atrodo, Lietuva vokiečiams šią drobę atiduos, nebent mainais Valdovų rūmams paprašys kokios vazos, o likę 25 nusavintos V.Steponavičiaus kolekcijos paveikslai ir toliau bus vadinami teisėtai Dailės muziejaus įsigytais eksponatais.