Profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus nuopelnai, pasak jo mokinio ir ilgamečio kolegos Vytauto Sirvydžio, – modernios širdies chirurgijos, naujos medicinos srities Lietuvoje, sukūrimas, ištobulinimas ir iškėlimas į pasaulinį lygį. Viskas padaryta priverstinės Lietuvos izoliacijos nuo pasaulio metais.
Profesorius pirmasis Lietuvoje persodino inkstą ir širdį, pirmasis atliko daugybę sudėtingiausių širdies ir kraujagyslių operacijų. Chirurgas, mokslininkas, organizatorius, pedagogas A.Marcinkevičius – Vilniaus širdies chirurgijos mokyklos kūrėjas, skelbęs ir uoliai vykdęs senosios Vilniaus chirurgų draugijos devizą „Tarnauti mokslui ir gimtajam kraštui”. Pernai kartu su mokiniais V.Sirvydžiu ir Giedriumi Uždaviniu jis apdovanotas „lietuviškuoju Nobeliu” – Nacionaline mokslo pažangos premija.
Užklupome profesorių besiruošiantį į pajūrį. „Vasarą keliaujame, – sakė jis. – Nuvažiuojame į Palangą, Nidą, Juodkrantę, žmonos tėviškę Alytų.”
– O sugrįžęs į Vilnių? Užsukate į kliniką?
– Kas padaryta – padaryta. Išėjai į pensiją ir viskas – į klinikos darbą nesikišk, gali tik pasižiūrėti, ką daro kolegos, pasidžiaugti, kad daug nuveikia. Reikia žinoti savo vietą. Žinoma, pasiskaitau medicinos literatūrą: kokie nauji atradimai, išradimai. Kai dirbai, tada atiduodavai visas jėgas, o dabar galima atsipalaiduoti.
– Jūsų moto: darbas ir sąžiningumas.
– Man labai įstrigo vieno vokiečių gydytojo, dirbusio XIX amžiaus carinėje Rusijoje, žodžiai. Pamatęs, kad medicinos pagalba Rusijoje palyginti žemo lygio, nusprendė pasilikti ten ilgiau ir padėti tiems, kam labiausiai to reikia. Štai jo žodžiai: „Gydytojo profesija – šventa pareiga gydyti ligonius.” Prieš daugelį metų gydytojas ir mąstytojas Avicena gydytoją palygino su poetu: „Poetai – tai žodžio valdovai, kurie džiugina žmogaus sielą savo iškalba, o gydytojai – sveikatos angelai, kurie pasiaukojimu ir nuoširdumu išgydo kūną.” Skaitai senovės medikų raštus ir stebiesi. Anksčiau medicinoje buvo daugiau idealizmo, ir žmonės buvo kitokie. Dabar viskas paremta pinigais – tai blogas dalykas.
– Kad gydyti – šventa pareiga, tvirtino ir Hipokratas. Medikai duoda jo vardu pavadintą priesaiką.
– Sakau, senovės gydytojai buvo labai aukštos moralės. Kas tik tais laikais buvo jiems prieinama, viską pasitelkdavo žmogui pagelbėti. Aišku, šiandienos medicinos nėra ko lyginti su senąja. Dabar visai kitos diagnostikos priemonės, vaistų – milijonai, bet kaip ir seniau, gydytojas turėtų būti aukštos moralės. Turi būti pasiruošęs teikti pagalbą ligoniui dieną naktį. Ne taip, kaip kartą esu girdėjęs: man šiandien vaikų balius, negaliu. To neturėtų būti.
Pažiūrėkite, Vytautas Sirvydis. Su juo pradėjau dirbti, kai dar buvo trečio kurso studentas – vivariume operuodavome šunis. Šiandien jis profesorius, akademikas, talentingas chirurgas. Ir nepaprastai puikus, aukštos moralės žmogus – tai vis dėlto labai svarbu. Kartu dirbome gal penkiasdešimt metų. Taip pat ir su Giedriumi Uždaviniu. Visi kūrėme Lietuvos širdies chirurgiją – nelengvai, žingsnelis po žingsnelio. To meto valdžia, miesto sveikatos skyrių vadovai, į eksperimentus žiūrėjo skeptiškai, sakė, čia reikalinga labiau mokslui, o ne praktikai. Labai klydo! Medicinoje reikia ieškoti naujovių, jas kurti. Nors pirmi žingsniai buvo sunkūs, ėjome vis pirmyn, pirmyn ir nuėjome. Bet reikėjo dirbti. Daug eksperimentavome su šunimis, o vienu metu mėsos kombinate net kiaules operavome. Čia – praeitis, bet šiandien iš viso šito turime širdies chirurgiją ir puikią modernią kliniką Santariškėse. Latviai to neturi, estai neturi, baltarusiai neturi.
– Medicina ištobulėjo jūsų akyse – nuo pokario iki šių dienų.
– Daug pasiekėme. Dar ir todėl, kad visi dirbome universitete. O Vilniaus universitetas turi senas mokslo tradicijas. Tuometis Medicinos fakulteto dekanas Salezijus Pavilonis labai palaikė eksperimentuotojus, naujų kelių ieškotojus. Siuntė stažuotis į Novosibirską, pas akademiką J.Mešalkiną – pažiūrėti, kaip ten atliekamos širdies operacijos. Vėliau ir pats akademikas buvo atvykęs į Vilnių. Jam dalyvaujant padaryta pirmoji atviros širdies operacija Lietuvoje. Taip prasidėjo moderni širdies chirurgija. Turėjome gerų mokytojų. Profesorių Praną Norkūną, pilvo chirurgijos virtuozą. Iš jo daug mokėmės, juk pirmi mūsų žingsniai – pilvo chirurgija, traumatologija, paskui jau kiekvienas į savo specialybę pasukome.
– Jūs aplenkėte savo mokytojus, o jūsų mokiniai – jus.
– Ne, neaplenkiau. O mokiniai aplenkė visus.
– Bet ar ne paradoksas, kad taip ištobulėjus medicinai pasikeitė ir ligos? Žmonės serga daugiau.
– Gyvenimas pasidarė pernelyg įtemptas – anksčiau toks nebuvo. Labai alina stresai. Be to, nežinau, ar tiek žmonės girtuokliaudavo, kiek dabar. Pažiūrėkite, kiek žūsta keliuose, kiek nuskęsta – daugiausia apsvaigę nuo alkoholio.
– Profesoriau, koks jausmas laikyti rankose širdį?
– (Atsidūsta.) Laikyti širdį… Chirurgai prie šito įpranta. Čia jau reikia pamiršti sentimentus. Neturi drebėti, privalai žinoti, kas tai per organas ir ką tiksliai turi daryti. Reikia geležinių nervų, nes visko pasitaiko: tai staigus kraujavimas, tai dar kas nors – niekada neturi sutrikti. Dabar širdis persodina, inkstus persodina, plaučius irgi. Medicina daro stebuklus, o gydytojų yra įvairių: ir aukšto lygio, ir vidutinio.
– Gydytojai pacientų akyse yra tarsi po didinamuoju stiklu. Juk ir apie korifėjus sklando įvairiausių nuomonių.
– Taip, sklando. Ir korifėjai daro klaidų. Manau, nėra žmogaus, kuris jų išvengtų. Ir jūs savo profesijoje galite padaryti klaidų. Užtat gydytojas turi būti gerai pasirengęs – klaidų bus mažiau. Mediko tokia profesija: pasirinkai, ir būk malonus dirbti. Mano tėvas, baigęs universitetą, iš pradžių dirbo mažame miestelyje Linkuvoje. Žiemą arkliais važiuodavo pas ligonį po 20 kilometrų. Niekada neatsakydavo, važiuodavo, kartais pats sirgdamas. Turėjo daug pasiaukojimo. Prisimenu, atveža naktį ligonį su žaizda – keliasi, motina laiko elektros lemputę, o jis siuva.
– Jūs savo vaikus vesdavotės į operacinę. Vadinasi, norėjote, kad būtų chirurgai.
– Be abejo, norėjau, kad būtų gydytojai. Dabar sūnūs gyvena ir dirba Amerikoje, abu chirurgai. Algimantas netoli Čikagos, ligoninėje, Rimtautas turi savo plastinės chirurgijos kliniką Kalifornijoje.
– Rimtautas Marcinkevičius „Lietuvos žinioms” sakė, kad jūs nelabai patenkintas, jog jie Amerikoje.
– Manau, nebūtų pražuvę ir čia.
– Jei šiandien būtumėte jaunas gydytojas, ar važiuotumėte į Ameriką?
– Gal ne, likčiau čia. Čia gyveno mano tėvai, seneliai. O vaikai visada gali grįžti.
– O jei vaikaičiai nepasirinks medicinos, nuliūsite? Lyg ir nutrūktų medikų dinastija. Jūsų tėvas – gydytojas, garsus vidaus ligų profesorius Mykolas Marcinkevičius, jūsų sūnūs – medikai.
– Gal vienas kuris ir pasirinks. Kalbėjausi su vyresnėlio Rimtauto sūnumi, sakiau: turi būti daktaru. Gerai, sako. Medicina – nelengva sritis, reikalauja daug jėgų ir pastangų.
– Ne vien fizinio tvirtumo?
– Gydytojas turi mokėti bendrauti su žmonėmis, pacientais – nuo to daug kas pareina. Šiandien buvo užsukęs toks pažįstamas pasiguosti: nuėjo pas gydytoją skaudama širdimi, o ta nukreipė jį pas psichiatrus. Medikas žmogų gali labai prislėgti – tai blogai. Privalu gerbti kiekvieną, kad ir kas jis būtų, kad ir koks būtų. Nedaryti išimčių, visus lygiai vertinti. Žinoma, jei ateina valkata su peiliu rankoje, būk atsargus.
– Ar jus stūmė į priekį ambicijos: „aš padarysiu”?
– „Aš padarysiu” nebuvo. Viską padaro kolektyvas. Galutiniai rezultatai priklauso nuo komandos: anesteziologų, perfuziologų, hematologų, kardiologų. Dirba daugybė grandžių, kaip ir laikraštį leidžiant.
– Ar būdamas medicinos elite jautėte savo išskirtinumą?
– Tai neprasminga. Niekada nereikia jaustis išskirtiniam, reikia dirbti su visais lygiai. Mes visi dirbome. Nuo pat pradžių darbu dalijamės su kitais. Nuo 1956 metų su V.Sirvydžiu operavome šunis, kišome juos į ledines vonias, šaldėme, atverdavome krūtinę, eksperimentavome.
– Dabar, regis, šunys neoperuojami?
– Draudžia įstatymai.
– Kodėl kitų gyvūnų nedraudžia?
– Draudžia visus didesnius gyvūnus. Operuoja žiurkes, triušius. Mano daktaro disertacijos eksperimentinė dalis – visa iš šunų operacijų. Gal kokius tris šimtus jų išoperavau. Dabar jau mažai eksperimentuojama.
– Gal viskas išeksperimentuota?
– Oi ne. Dar yra ko ieškoti, ką tyrinėti. Nebe tie žmonės – visi tik į klinikas veržiasi. O mano laikais labai daug eksperimentavo. Balys Dainys eksperimentavo, V.Sirvydis eksperimentavo, ir tai labai padėjo jų ateičiai.
– Ar jums teko viešėti Amerikoje?
– Amerika yra Amerika, toli pažengusi šalis. Geros klinikos, geri chirurgai. Didelių galimybių kraštas, žmogus gali labai daug pasiekti.
– Tiesa, kad amerikiečiai nelabai saugo sveikatą, širdį?
– Matote, visokių tų žmonių yra, visokių pažiūrų. Bet vienas kitam rodo daug daugiau pagarbos nei dabar Lietuvoje. Kultūros požiūriu Lietuvos žmonės – vandalai. Stiklinės autobusų stotelės Vilniuje išdaužytos. Miesto parke Alytuje suolų atramos sulaužytos. Argi tau lengviau, kad sulaužai?
– Matyt, jiems tikrai palengvėja – išliejus agresiją.
– Rask kur kitur tą savo energiją lieti. Tai vandalizmas.
– Kaip jūs pats tausojate širdį?
– Nieko ypatinga nedarau, gyvenu kaip visi. Kai išeini į pensiją, gyvenimas pasidaro sėslesnis, daug mažiau interesų, pažinčių. Visų tas pats laukia, reikia su tuo taikytis.
– Kai kūrėte medicinos pažangą, tris namų kampus laikė žmona Danutė?
– Žmona yra didelis turtas. Kai intensyviai dirbau, visas namų ūkis buvo jos žinioje. Laimingi vyrai, kurie turi geras žmonas.
– Pokalbio pradžioje sulyginote mediką ir poetą. O jus norisi gretinti su Justinu Marcinkevičiumi.
– Negaliu su juo lygintis. Jis daug aukštesnis savo srityje. Paskaitai, ir širdžiai malonu.
– Jūs pirmas persodinote širdį ir inkstą. 1966 metais padarėte vadinamąją radikalią Fallot tetrados operaciją – širdies ydos chirurginę korekciją. 1967 metais protezavote mitralinį širdies vožtuvą. 1968 metais atlikote aortos vožtuvo protezavimo operaciją. 1969-aisiais iš plaučių arterijos pašalinote embolus ir t. t. Kuri iš tų operacijų pati sudėtingiausia?
– Oi, kad jos visos tokios. Kiekviena operacija turi daug rizikos faktorių. Ir turi tobulai ją atlikti. Jei atlieki tobulai, vėliau sau priekaištų neturi, o jei padarai klaidų, visą gyvenimą atmeni.
– Kas yra chirurgo klaida? Rankos kryptelėjimas?
– Pavyzdžiui, operuojant vožtuvus per gilus pjūvis – klaida, nepakankamai gilus irgi klaida. Prastai įtvirtintas vožtuvas – klaida. Kad jų išvengtum, turi numatyti visus variantus ir parinkti geriausią. Apendektomija atrodo paprasta operacija. Mačiau, kaip iš Maskvos atsiųstas profesorius operavo du ligonius. Panaudojo naują metodą, ir po operacijos abudu ligoniai mirė. Tas jo metodas buvo visiškai nepateisinamas.
– Ar po to jam kas ką sakė?
– Ką galėjai pasakyti profesoriui?! Mes to metodo nenaudojome nei prieš tai, nei po to. Tuos du ligonius atsimenu. Jie gulėjo mano palatoje. Mirė, ir viskas. Dabar artimieji duotų į teismą, o tais laikais…
– Kokia pirmoji jūsų atlikta operacija?
– Turbūt apendektomija. Būdavo, per vieną naktį atliekame po 10-15 apendektomijų. Atliktas operacijas skaičiavau tik iš pradžių. Pirmais metais po baigimo padariau keturiolika operacijų, antrais irgi tiek. Mačiau ir labai gerų, ir vidutinių, ir blogų chirurgų. Buvo toks, kuris budėti ateidavo girtas, operavo baisiai. Buvo ir pavyzdingų žmonių. Viską reikia matyti ir vertinti: kas gera – paimti, kas bloga – atmesti. Su kokiais chirurgais dirbsi, toks ir pats pasidarysi – jeigu stengsies.
– Ar sąjunginė medicina slopino lietuviškąją, kad ši per daug neišsišoktų savo eksperimentais, nenužengtų pernelyg į priekį?
– Nesakyčiau, kad labai slopino. Žiūrėkite, mes važiuodavome į Maskvą, didžiuosius medicinos institutus, žiūrėdavome, kaip ten operuoja. Stebėjome ir Nikolajų Amosovą Kijeve. Žiūrėk ir semkis, kas gera. Tiesa, kol širdies nepersodino Maskvoje, mums neleido to imtis. Laukėme daug metų, nors pasiruošę buvome daug anksčiau. Persodino jie – tada prašom. Sveikatos apsaugos ministras davė leidimą.
– Be to, Maskva nespausdindavo publikacijų.
– O, taip. Parašai straipsnį apie kokią nors naujovę, nusiunti ir jei tenykščiai medikai to dar nepadarę – nespausdina, nepraleidžia. Tik tada, kai jie patys padaro, paskelbia, tada jau ir mūsų išspausdina.
– Čia lyg ir sumanymo vagystė.
– Visur to yra. Kol aukštesni ko nors dar nepadarė, tau neduos kelio.
– Ar ir Lietuvoje autoritetai taip naudojasi jaunų specialistų atradimais?
– Lietuvoje gal ne taip.
– Tuomet, kai studijavote, širdį persodinti atrodė fantastinis dalykas?
– Tikrai atrodė fantastika. Kad 1967 metais Keiptaune (PAR) Christaanas Barnardas persodino širdį, išgirdau per radiją važiuodamas troleibusu. Jam, matyt, irgi nemažai reikėjo padirbėti, paeksperimentuoti. Mums ta žinia buvo impulsas. Dabar Lietuvos medicina labai toli pažengusi. Nėra to, ko čia nebūtų galima operuoti. Daug pasiekė ir plastinė chirurgija, ir traumatologija, ir neurochirurgija.
– Už indėlį į pažangą jūs apdovanotas Nacionalinės pažangos premija – „lietuviškuoju Nobeliu”.
– Tai ne vienų metų darbo rezultatų įvertinimas. Mes savo padarėme, o toliau tegu daro jaunesnė karta. Ir padarys! Tik reikia, kad ir po jų ateitų pamaina, kuri tęstų jų darbus.
– Ateina?
– Ateina, tačiau kol kas negalėčiau pasakyti, kas pakeis V.Sirvydį ir G.Uždavinį. Bet, kaip sakoma, tuščios vietos nebūna.