Išsiruošus į kelionę po Lietuvą nepakanka pasirūpinti nakvyne. Kad netektų gurgiančiais pilvais blaškytis ieškant, kur pavalgyti, verta iš anksto numatyti ir tokias vietas. Neprošal paskambinti ir paklausti, ar netyčia savaitgaliui nusižiūrėta kavinė neišnuomota.
Mat sezoninis verslas atbaido rizikos vengiančius verslininkus.
Neseniai į Anykščiuose vykusią šventę atvykę miesto svečiai suko ratus po miestą tikėdamiesi rasti vietą, kur galėtų pavalgyti. Tačiau nepavyko rasti nė vienos kavinės, kurioje būtų veikęs ne tik baras, bet ir virtuvė.
Pasirodo, virėjai buvo užsiėmę ruošdami vaišes klientams, iš anksto išsinuomojusiems kavines šeimos pobūviams. Už tai klientų antplūdžiu džiaugėsi vienintelė mieste išalkusius žmones maitinusi kebabų pardavėja.
Kaip skaičiuoja neseniai kurorto teritorijos statusą gavusio Anykščių rajono savivaldybės atstovas Vytautas Bagdonas, mieste veikia apie dešimt maitinimo įstaigų, iš kurių keturios – alaus barai.
„Vietų, kur galima pavalgyti, galėtų būti daugiau. Jų yra vos keletas, nors užkąsti galima ir degalinėse. Neseniai uždarė „Anšilo” valgyklą – ten ketinama statyti sveikatingumo kompleksą, panaikino miesto centre veikusį restoraną „Puntukas”. O miesteliuose yra daugiau barų, kuriuose siūloma išgerti, bet ne kavinių, kur būtų galima papietauti”, – teigia V.Bagdonas.
Šiemet rajone atdarytos dvi naujos maitinimo įstaigos – alinė ir baras. Gali būti, kad po kurio laiko Anykščių centre bus atidarytas restoranas, bet kol kas jis tik statomas.
Nori didesnio pasirinkimo
Maitinimo įstaigų stinga ne tik Anykščiuose, bet ir Zarasuose. Dažnai į Gražutės regioninį parką Zarasų rajone traukianti Vitalija Jaugėlaitė pataria: „Jei iš Vilniaus keliausite Zarasų link ar į Salaką, būtinai sustokite pavalgyti Degučiuose. Kitaip po ežerų kraštą gali tekti ilgai keliauti alkaniems.”
Kad turistai pageidautų daugiau maitinimo įstaigų, parodė ir pernai Zarasų rajono turizmo informacijos centro (TIC) atliktas tyrimas. Tačiau TIC vadovė Gražina Ragauskaitė verslininkus pateisina. Mat vasara esą tęsiasi vos tris keturis mėnesius, o likusį laiką jie gyvena klientų laukimu. Pašnekovė tiki, kad situacija pasikeis Zarasams suteikus kurorto statusą.
„Zarasai – ne pasaulio užmirštas kraštas, o miestas prie Šengeno sienos. Jau dabar čia pravažiuoja nemažai užsieniečių. Kai įstosime į Šengeną, jų bus dar daugiau, tad greičiausiai ir daugiau verslininkų teiks maitinimo paslaugas”, – tikisi pašnekovė.
Ji pripažįsta, kad labiausiai maitinimo įstaigų trūksta per miesto šventes, kai renginiai sutraukia daug lankytojų. Tokiomis dienomis ne tik suguža daugiau miesto svečių, bet ir vietos gyventojai leidžia sau pasimėgauti švente, o ne triūsia virtuvėje. Tačiau paprastai vietiniai gyventojai esą taupo ir į kavines užsuka retai.
G.Ragauskaitė tegali patarti prieš kelionę į šį kraštą pasidomėti, kur esama maitinimo įstaigų: taip išvengsite blaškymosi po apylinkes ieškodami, kur pasisotinti.
Galite likti nevalgę
Kad ne visada išsiruošę į turistinę kelionę pirmoje pakeliui pasitaikiusioje kavinėje gausite pavalgyti, patvirtino ir atokiau nuo Zarasų miesto įsikūrusios Bikėnų užeigos direktorius Petras Seibutis.
„Vasaros savaitgaliais, geru oru, sunku rasti, kur prisėsti. Todėl neretai žmonės iš anksto paskambina ir pasiteirauja, ar yra laisvų vietų. Ypač daug norinčiųjų pavalgyti – sekmadienio popietėmis, kai užsuka iš poilsio miškuose namo grįžtantys žmonės. Tačiau šiais metais išsiilgusieji gamtos ir darbo dienomis pas mus atvažiuoja”, – pasakoja P.Seibutis.
Neretai savaitgaliais ši užeiga prašalaičiams iš viso neatveria durų, nes būna išnuomota šeimos šventėms.
Nors vasarą paklausa yra, užeigos Zarasų rajone vadovas sako, kad tokiose vietovėse be papildomo verslo išlaikyti maitinimo įstaigą sudėtinga. Kai kurie verslininkai dėl stipriai juntamo sezoniškumo kavines priversti uždaryti.
„Jei vasara Lietuvoje tęstųsi devynis mėnesius, kavinė turistų pamėgtose vietose būtų gera verslo niša. Turime čiuožyklą, todėl pas mus lankytojų nestinga ir žiemą. Tačiau spalį ar lapkritį, kai vietoj ledo stovi vanduo, per dieną sulaukiame trijų lankytojų, ir tie patys – užeigos savininkai”, – kalba P.Seibutis.
Lankytojų stygiumi nesiskundžia ir picerijos Anykščiuose „Jara” vedėja Audronė Karosienė. 30 vietų turinčioje picerijoje ne visada rasi laisvą vietą atsisėsti. Tačiau šią vietą pamėgę ne tik turistai, kurių gausu savaitgaliais, bet ir vietiniai gyventojai, ypač jaunimas. Ypač lankytojų padaugėja miesto švenčių dienomis. „Tiesa, kai švenčių metu vykstantis koncertas perkeliamas atokiau nuo miesto, lankytojų sumažėja. Taip buvo ir per Vyno šventę, todėl piceriją buvome išnuomoję. Tačiau paprastai to nedarome, nes turime tik vieną salę. Ją išnuomoję neturime kur sodinti klientų”, – pasakoja picerijos vedėja.
Yra tiek, kiek reikia
Priešingai nei kalbinti Anykščių bei Zarasų savivaldybių atstovai, Ignalinos rajono savivaldybės Verslo ir savivaldybės nuosavybės skyriaus vedėjas Vidmantas Čepulėnas tvirtina, jog šiandien Ignalinoje įsikūrusios maitinimo įstaigos geba aptarnauti visus norinčiuosius.
„Prieš ketvertą metų savivaldybės taryba nutarė remti įmones, kurios teiktų maitinimo paslaugas. Dėl to Ignalinos rajone atsirado viena kita padoresnė kavinė. Dabar jų mieste penkios, visame rajone – dvylika”, – skaičiuoja V.Čepulėnas.
Tačiau pašnekovas tikina, kad vasaros vakarais kavinės nebūna perpildytos lankytojų.
„Neteko girdėti, kad tiek vasarą, tiek žiemą turistams nebūtų kur pavalgyti, nors pasibaigus vasaros sezonui kai kurios maitinimo įstaigos veiklą susiaurina. Kad Ignalinoje netektų vaikščioti iš vienos kavinės į kitą ieškant, kur prisėsti, geriausia iš anksto paskambinti ir pasiteirauti laisvos vietos”, – pataria V.Čepulėnas.
Daugiau vietos vakarais
300 metrų nuo Ignalinos miesto, Strigailiškio kaime, „Karčmą” įkūręs Aidas Korsakas sako, jog Ignalinoje stinga kokybišką maistą siūlančių maitinimo įstaigų, o į jo kavinę užsukę lankytojai ne visada randa kur prisėsti.
„Mūsų kavinėje retai savaitgaliais gausite užkąsti, nes paprastai ji būna užsakyta šeimos šventėms ar įmonių banketams. Būna, kad dėl to jau penktadieniais ar net ketvirtadieniais pravažiuojantiems klientams nėra kur prisėsti”, – kalba A.Korsakas.
Anot pašnekovo, turistai čia užplūsta sekmadieniais. Nepaisant to A.Korsako kavinėje vietos galite nerasti ne tik poilsio, bet ir darbo dienomis. Mat papietauti suguža dirbantieji Ignalinoje.
Turistams kebliausia rasti kur pavalgyti būna pavasarį ar rudenį. „Tarkime, Palūšėje, pasibaigus vasaros sezonui uždaromos visos ten veikiančios kavinės. Juk per dieną sulaukiant 10, o kartais – tik 5 klientų sunku išsilaikyti. Ir mus pavasarį bei rudenį lanko tik vietiniai gyventojai. Daugiau klientų sulaukiame, jei žiemą būna daug sniego, mat į Ignaliną žmonės atvažiuoja slidinėti”, – sezoninio verslo ypatumais dalijasi verslininkas.
Kiek erdviau „Karčmoje” vakarais. Nors kavinė, A.Korsako žodžiais tariant, įsikūrusi vos už 300 metrų nuo miesto, Ignalinos gyventojams toks atstumas – per didelis, kad jie ryžtųsi ateiti pavakaroti į kavinę.
„Viskas tik geryn”
Nors sezoninis verslas būriais verslininkų nevilioja, Nijolė Kliokienė, Valstybinio turizmo departamento direktoriaus pavaduotoja, teigia, kad turizmo paslaugų ir infrastrukūros sektorius sparčiai vystosi. Pašnekovės teigimu, gali būti, kad prie lankomiausių kultūros paveldo ir turistinės traukos objektų vis dar trūksta greitojo maitinimo paslaugų ir kulinarinio paveldo patiekalus siūlančių tiekėjų. Tačiau padėtis esą keičiasi. Tikimasi, kad papildomą impulsą verslui vystytis duos vietovėms suteiktas kurortinės teritorijos ar kurorto statusas. Todėl, N.Kliokienės manymu, sunkiai tikėtina, kad tokiose vietovėse veikiančios kavinės bankrutuos.
Kaip aiškina ji, kurortinės teritorijos statuso siekianti gyvenamoji vietovė turi turėti bent vieną viešbutį ar kitą apgyvendinimo paslaugą teikiančią įstaigą ir ne mažiau kaip vieną restoraną ar kavinę. Turinčioms vilties tapti kurortais vietovėms reikėtų pasirūpinti, kad jų teritorijoje būtų įvairių tipų viešbučių, kitų apgyvendinimo įstaigų, turistams turi būti sudaryta galimybė apsigyventi pas privačius asmenis, taip pat įvairių tipų maitinimo įstaigų. Tačiau pašnekovė pabrėžia, kad maitinimo įstaigų steigimas – privatus verslas, todėl valstybė negali priversti verslininkų jo imtis.