Vilniaus „Arkos” galerijoje veikia Lietuvos dailininkių draugijos paroda „Skirtingi 2007 metų objektai”. Joje dalyvauja penkiasdešimt aštuonios šalies autorės ir vienas vyras, svečias iš užsienio.
Pasak draugijos pirmininkės ir ekspozicijos kuratorės Jolantos Teišerskytės-Stoškienės, jau dvyliktus metus veikianti draugija yra surengusi apie trisdešimt parodų. Jose savo darbus pristato tik profesionalės, Vilniaus dailės akademiją baigusios dailininkės. Neatstumiami ir kolegos vyrai, tačiau šįkart lietuviai nepateikė savo darbų, tik baltarusis Aleksandras Puškinas. Jis, dalyvaudamas tarptautinėje ekspedicijoje „Grafo K.Tiškevičiaus keliais po 150 metų” Neries upe, į Vilnių atplukdė savo paveikslą.
Stiprybės šaltinis
Kodėl dailininkė įsteigė moterų draugiją? J.Teišerskytė-Stoškienė priminė, jog 1938-aisiais buvo įkurta tokia draugija, bet ją po dvejų metų dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių teko uždaryti. „Moterų organizacija reikalinga tam, kad moteris būtų stipri”, – įsitikinusi draugijos pirmininkė. Ji prisiminė, kaip skirtingai moterys ir vyrai vertina bei sprendžia įvairius Lietuvos dailininkų sąjungos organizacinius klausimus. Akcentavo ir kūrybos ypatumus: „Moterų menas neatsiejamas nuo jų prigimtinės intuicijos, jautrumo, pojūčių.”
Parodos kuratorė pasakojo, kad šiemet buvo tiek daug darbų, jog visi niekaip neišsitektų „Arkos” galerijos salėse. Kai kurių kūrinių teko atsisakyti, tačiau nė viena autorė neliko nuskriausta.
Simboliška, kad pažintis su ekspozicija daugeliui prasideda, kai per televizorių, stovintį salėje, rodomas Nijolės Valadkevičiūtės animacinis filmas „Sezamai, atsiverk”. Paroda, kurioje eksponuojama tapyba, grafika, akvarelė, skulptūra, keramika, fotografija, net scenografija, vitražas ir jau minėtas kino kūrinys, išties primena didžiulį lobyną.
Nuotaikų įvairovė
„Dovana”, – taip savo drobę pavadino Diana Rudokienė, nutapiusi virš belapių medžių pakylėtą moterį, kuriai prisirpusias vyšnias žeria dangus, dovanoja paukštis. Netoliese – Džiuljetos Čabotoraitės „Širdies ilgesys” ir „Dangaus atsivėrimai”. Linai Karaliūtei irgi rūpi panašūs dalykai: jis eksponuoja paveikslus „Durys į dangų” ir „Vyšnių uogienė”.
Optimizmu spinduliuoja Daliutės Ivanauskaitės paveikslai „Po vasaros dangumi”, „Tolimas džiaugsmas”, tekstilininkės Danguolės Brogienės kūriniai „Saulės šviesa” ir „Į šviesą”. Dramatiški išgyvenimai „išsivaikščiojančios” Lietuvos tema perteikti Jolantos Rudokienės diptike „Laukiame parskrendančio”. Emilijos Gaspariūnaitės-Taločkienės „Senamiesčio laikrodžiai” irgi paliečia gilesnius kasdienybės ir būties klodus.
Kokia Lietuva be peizažų?! Ramūs Gražinos Murelytės-Ajauskienės darbai „Lietinga diena”, „Prie apleistos sodybos”, Danutės Vaškelaitės „Lampėdžiuose balandy priešais Nemuną”. Valę Barkauskaitę-Vaitkuvienę lelijų ežerams diptike „Forellen quintett” inspiravo Franzo Schuberto muzika, o Silvijos Drebickaitės „2007 metų vasara” tai – įspūdingas… septynių žuvų laimikis. Dar daugiau šmaikštumo ir ironijos Rolanos Čečkauskaitės-Norkūnienės paveiksluose, tarp jų – „Mauduolės” ir „Jūra iki kelių”.
Kelionės ir svajonės
Įkvėpimo dailininkės semiasi ir keliaudamos. Kartais užtenka įsižiūrėti į savojo miesto grožį. Jolanta Snežko sužavi netikėtomis senamiesčio gatvių išklotinėmis ir tokiomis pat neįprastomis spalvomis (raudona, geltona, auksinė) paveiksluose „Aušros vartai pro rožinius akinius” bei „Šv. Jono gatvė pro rožinius akinius”. Giedrė Riškutė su barokiniu polėkiu nutapė „Vilniaus baroką”, Laimutė Tamoševičienė nuliejo ekspresyvią akvarelę „Užupio kiemelis”. Tačiau autorėms įspūdį paliko ir tolimesni kraštai – abi atskleidžia savo nuotaikas Venecijoje. Miesto vardu pavadinti ir paveikslai. Ieva Bunokaitė siūlo įsižiūrėti į bevardį, bet ryškių spalvų nutviekstą „Miestą”, dar ilgiau maga stabtelėti prie Aušros Čapskytės triptiko „Geltonas miestas”. Tai šviesus, švytintis autorės svajonių ar pasakų miestas su savo rafinuotais personažais ir, matyt, mums, žiūrovams, parašytais laiškais, žinias siunčiančiais varpeliais ar puodeliais kavos…
Kaip be meilės!?
Meilės yra daug: ją spinduliuoja kone kiekvienas kūrinys. J.Teišerskytės-Stoškienės drobėse („Meilė”, „Trumpiausia vasaros naktis”, „Kelias į žvaigždes”) meilė – tarsi fantastinio realizmo vaizdeliai; smagi ir ironiška R.Čečkauskaitės-Norkūnienės „Daina apie meilę”. Rimčiau ir „kiečiau” į šį jausmą, kaip ir dera, žvelgia skulptorės. Tamara Janova eksponuoja „Moters šokį”, šmaikštų darbą „Dviese, neskaitant šuns”. Danutės Jazgevičiūtės dviejų žmonių jausmai aiškėja kompozicijoje „Sode”, Onos Kreivytės-Naruševičienės „Malda” taip pat sakoma vyksta tarp medžių…
Politiniai akcentai
Baltarusio A.Puškino paveikslas – apnuogintos besilaukiančios moters, raudonos ir žalios spalvos spygliuotomis vielomis surištomis rankomis, torsas – poteksčių kupinas, viltį žadinantis darbas. Politikos dalykai rūpi ir Vilniuje gyvenančiai Čečėnijos prezidento našlei Alai Dudajevai. Ji pristato parodoje du kūrinius: dramatišką „Genocidą” ir geltonu sūkuriu besiveržiančias „Išskrendančias sielas”.
Politinių aliuzijų esama ir dviejų autorių fotografijose. Tai Saulės Pečiulytės darbai iš ciklo „Stebėtojai” (tarp jų yra ir aliuzijų į socialines ar net politines problemas) bei netikėta Jurgitos Juodytės serija „Svetimas”. Šios menininkės dėmesio objektas – čadra, kurią, anot autorės, kaip drabužį vilki ir nemusulmoniško tikėjimo moterys nemusulmoniškose šeimose. Tokių dalykų kol kas neteko matyti Lietuvoje.
Magiški skaičiai ir daiktai
Žavi keramikės Rasos Justaitės-Gecevičienės „Pupa”, kuri, aišku, subrandino septynias laimę lemiančias pupeles. Septyni kiaušinio formos indai – tai Onos Petkevičiūtės kūrinys „Pavasaris ir kiaušinis”. Dalia Marija Šaulauskaitė pateikė sidabru švytinčias „Kryžmes”, sukurtas iš daugybės naujintelaičių vieno cento monetų, – nemenkas lobis ir fantazijos vaisius. Dar smagiau tyrinėti Kristinos Mazūrienės „Fobijas” – dvylika lėkščių, ant kurių kraštų juodais ar raudonais dažais išrašyti žodžiai: „Anoreksija”, „Nutukimas”, „Cholesterolis” bei kiti sveiką gyvenseną primenantys dalykai. Šiai autorei tarsi antrina kolegė keramikė Jurgita Jasinskaitė. Jos „Fantazijoje keturioms rankoms” – rankos, apglėbusios lėkštę, išpaišytą… debesėliais.
Smagiai nuteikia keramikių Virginijos Juršienės diptikas „Cirko artistai”, Gražinos Švažienės bedugnis indas „Vazos iliuzija”, Dalios Gentvainytės taupyklės „Trižiedė”, „Dvižiedė”, „Laiboji” bei kitos. O ir Vitos Tracevičienės juodosios keramikos indai „Sveikas, liūdesy” verčia šypsotis ar net kvatoti žiūrint į dangtelius, puoštus rožinio kvarco, raudonų koralų, turkio karoliukais, kurie styro tarsi nykštukų kepurėlės.