„Turiu pistoletą, kas nors užeis – šausiu“

Semuelis Lerojus Džeksonas, sutrumpinęs savo antrąjį vardą iki vienos raidės, – vienas iš nedaugelio afroamerikiečių, kurį galima pavadinti tikra Holivudo žvaigžde. Jo filmografijoje – daugiau nei 100 juostų, tarp kurių ir „Bulvarinis skaitalas“, „Nužudyti Bilą-2“, „Žvaigždžių karai“ bei kitos.

Jis imasi bet kokio žanro. Kad ir siaubo. Štai neseniai S. L. Džeksonas nusifilmavo dabar Lietuvos kino teatruose rodomoje Stiveno Kingo ekranizacijoje „Kambarys 1408“. Tačiau, kaip prisipažįsta Semuelis, tikrovėje jis nėra toks drąsus.

Semai, jūs kiekvienąkart visuomenei pasirodote vis su nauja kepure. Tai kiek jų turite?

600 arba 700…

O vaidmenis renkatės kaip ir kepures: patiko – imat?

Man paprasčiausiai reikia dirbti. Iš pradžių savęs klausiu: ar pirkčiau bilietą į šį filmą ir ar tikiu jo idėja? Jeigu atsakymas yra „taip“, tai filmuojuosi tame projekte. Mano žmona mane vadina „bekrauju aktoriumi“, todėl kad aš į save žvelgiu žiūrovo akimis. Kai atlieku savo vaidmenį scenoje, tai patyliukais žvilgčioju į žiūrovus, kad sužinočiau, ar gerai man sekasi. Filmavimo aikštelėje paprastai neprieinu prie monitoriaus ir verčiau žiūriu jau sumontuotą filmą.

Daug kas pastebi giminystę tarp „Kambario 1408“ ir kitos S. Kingo ekranizacijos „Švytėjimas“. Po pastarosios juostos, ar buvo prasmės filmuoti ką nors apie „košmarišką viešbutį“?

Kitaip nei „Švytėjime“, juostoje „Kambarys 1408“ „užkrėsta“ tik viena patalpa. Visi apie tai žino. Mano personažas – šio viešbučio vadybininkas – įspėja Maiklą, Džono Kjuzako herojų, apie tai, kad numeryje 1408 jau 56 metus miršta žmonės, ir rekomenduojama geriau imti kitą kambarį. Tačiau Maiklas užsispiria. Visi, kurie buvo apsistoję tame numeryje, tiki, kad jis susijęs su anapusiniu pasauliu.

Maiklas panašus į Gudinį, kuris savo fokusais demaskuodavo „mistikus“ ir šarlatanus. Maiklas – taip pat „paranormalių reiškinių demaskuotojas“, kuris iš tikrųjų po tragiškos žmonos ir dukters mirties ieško angos į anapusinį pasaulį. Ir mano personažas įteikia jam raktą į uždarą pašaliečių akims erdvę.

Išaugau Tenesyje, kur žmonės prietaringi. Mano senelis ir jo broliai vietoj pasakų nakčiai man sekdavo istorijas apie vaiduoklius. Gyvenau valstijos pietų provincijoje ir, kai susirgdavau, mes netgi neidavome pas daktarą, kadangi galvojome, jog vis tiek nepriims.

Visiems padėdavo mūsų kaimynė žiniuonė. Ji ateidavo, dėdavo kažką lipnaus ant mano žaizdų, skaitė užkeikimus – ir aš pasveikdavau. Pas ją visi eidavo; żiniuonė duodavo gerti įvairių žolelių, pardavinėdavo keistų dalykėlių. Taip, ir jai būtinai reikėdavo atnešti vištą, kurią pirkdavome ne parduotuvėje, o iš produktų sunkvežimio. Vištos būdavo gyvos ir mes jas užmušdavome. Kaimynei atitekdavo galva ir kojos. Ji su šiuo „gėriu“ burdavo.

Taip pat mūsų apskrityje matydavo tuos, kurie jau buvo seniai mirę. Jeigu darydavau šunybes, pamatydavau moterį, kuri seniai mirusi, o kol buvo gyva, visada skambindavo mano motinai ir pasakodavo, ką esu pridirbęs negero. Ir ją mačiau ne tik aš. Šis fenomenas mane lydi visą gyvenimą. Žmonės pasakodavo, kad jei tam tikrą valandą nueitum į tokią vietą, kur apsivertė autobusas su vaikais, tai išgirstum vaikų verksmą ir stabdomų ratų cypimą. Ir mes ten eidavome, ir visa tai girdėdavome. Pasaulyje daug nepaaiškinamų dalykų. Kai kas juos matė ganėtinai aiškiai, kad galėtų aprašyti, o kai kas juos tik išgalvoja. Tai kultūros dalis.

O ateiviais ar tikite?

O taip. Prisimenu, filmavome Nju Meksike. Kai darbai baigėsi, turėjome važiuoti į Santa Fe. Aš važiavau mašina vienas, kadangi niekas nepanorėjo su manimi vykti kartu. Prisimenu, kaip važiavau ir meldžiausi: „Viešpatie, neleisk, kad iš dangaus kas nors nusileistų ir nukreiptų į mane savo prožektorius.“ Todėl, kad virš Nju Meksiko nuolat skraido visokios nesąmonės, kurios pakybo, paburzgia ir vėl dingsta.

Tai jūs įvairiausių baimių kamuojamas žmogus?!

Ne! Atvirkščiai. Aš iš tų, kurie po siaubo filmo sau sako: „Neik į tamsų kambarį. Tu dabar saugus. Palauk ryto, o tuomet kvieskis pagalbą.“ Netgi jei esu savo namuose Beverli Hilse – turiu gana didelį namą – vienas ir apačioje girdžius keistus garsus, tai lieku sėdėti savo kambaryje. Įjungiu signalizaciją ir sėdžiu. Nesileisiu į apačią tam, kad pasižiūrėčiau, kas ten vyksta. Man tai neįdomu.

Turiu pistoletą. Jei kas užeis į mano kambarį, pradėsiu šaudyti. Geriau pas mane neikite nekviesti. Netgi jei mano namų durys atviros.

Be to, jūs drąsiai pasakojate, kad buvote alkoholikas bei vartojote kokainą.

Tiesiog turėjau du skirtingus gyvenimus – „iki“ ir „po“. Kai suvaidinau „Džiunglių karštligėje“, mane ėmė pietų kviesti Holivudo garsenybės, pradėjau filmuotis geresnės kokybės filmuose, duoti interviu prabangiuose viešbučiuose. Tuomet pasakiau sau: „Jei tu ir vėl pradėsi vartoti narkotikus, tai visa tai prarasi ir niekada nepamatysi… Neli Holms, – juokiasi aktorius.

– Kai mane kviečia į išgertuves ar siūlo narkotikų, paprasčiausiai atsisakau. Todėl, kad žinau: jei išgersiu vieną šampano taurę, bus ir antra, ir aš nesugebėsiu sustoti. O dauguma żmonių galvoja, kad sugebės. Kai einu Sanset bulvaru ir matau, kaip żmonės restoranuose gurkšnoja, patys suprantate, kaip jaučiuosi.

Su narkotikais situacija, ačiū Dievui, kiek kitokia – juk žmonės nerūko ir neuosto gatvėje, visų akyse. Dėl alkoholio sunkiau – visur reklamuoja. Kartą filmavausi mažame miestelyje, kur „Margaritą“ buvo galima nusipirkti neišlipant iš mašinos. Tai baisu.

O ko bijote labiausiai?

Velnias! Kad telefonas nustos skambėjęs. Kad neturėsiu darbo. Kad senstu, kad yra dalykų, kuriuos žinojau, bet užmiršau. Man tai kelia didelį rūpestį. Kai įeinu į kambarį ir nebeprisimenu, ko ten užėjau, išsigąstu. Tačiau pradėjau dažniau spręsti kryžiažodžius.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kinas su žyma , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.