Požeminė Maskva stebina ne mažiau nei Raudonoji aikštė

Žodis Maskva sukelia daugybę asociacijų.

Jei atmestume pirmiausiai ateinančias į galvą – politines – liktų nemažai kitų.

Rusams gyventi Maskvoje – didžiausia svajonė. Jiems būti registruotam šiame mieste turbūt tokia pat laimė ir pasididžiavimas, kaip britui būti karališkosios šeimos nariu.

Svečiams, kurie seniai bebuvo Maskvoje, pirmiausiai iškyla prisiminimai apie Raudonąją aikštę, Kremlių, išpuoselėtas metro stotis.

O tiems, kas šiomis dienomis pirmą kartą apsilanko šiame mieste – su spūstimis gatvėse, prabangos ir sovietinio palikimo skurdo kontrastais.

Po žeme – padugnės

Prieš keliolika metų Rusijos sostinė buvo tikras suirutės Rusijoje atspindys. Tai ypač ryškiai matėsi požeminėje Maskvoje.

Metro ir požeminiai perėjimai buvo tapę elgetų, luošių, nusikaltėlių ir prostitučių buveine.

Atrodė, kad daugybė Rusijos vaikų staiga neteko tėvų, o senieji miesto gyventojai, apgauti verslininkais tapusių banditų, tapo benamiais.

Buvo panašu, kad visi Rusijos neįgalieji mirtų iš bado, jeigu sugraudinti svetimų nelaimių sveikieji jų nesušelptų.

Visų rasių ir tautybių prekeiviai siūlydavo savo prekes, o loterijų ir žaidimų organizatoriai mulkino lengvatikius ant kiekvieno kampo.

Skaito net žinynus

Dabar požeminė Maskva visiškai kitokia.

Kaip ir anksčiau, ji stulbina, stebina, baugina ir žavi, tačiau dabar jau visai kitais dalykais.

Atvykėlius čia pirmiausiai pribloškia tempas. Atrodo, kad visiems, kas ketina vykti metro, yra pranešta apie neišvengiamą nelaimę ir liepta kuo greičiai evakuotis. Žmonių srautas, dydžiu primenantis eilę prie mauzoliejaus, sparčiu žingsniu traukia metro koridorių labirintais.

Minios monių bėgte bėga iki eskalatoriaus, viena eile stoja ant judančių laiptų, palikdami taką dar labiau skubantiems. O šie pasileidžia peršokdami po porą bėgančių laiptų pakopų.

Be galo skirtingi žmonės patekę į metro tampa panašūs veido išraiška. Atrodo, kad prieš įeinant per metro stoties duris kažkas nematoma ranka kiekvienam uždeda abejingumo kaukę.

Pripratusiam prie sąlyginės nedidelių miestų ramybės sunkiai suvokiama, kaip įlipus į metro traukinį įmanoma besikratančiame traukinyje skaityti.

Greitėjančio traukinio gausmas verčia nemaskvietį gūžtis ir laukti neišvengiamos katastrofos, tačiau maskviečiams tai nė motais.

Tikrą maskvietį pažinsi iš to, kad jis negaišta nė minutės. Maskviečiai skaito nuo geltonosios spaudos iki rimtų romanų ir net storų žinynų ir žodynų.

Ragina pranešti

Dar vienas dalykas stebina patekus į Maskvos metro – garsinė reklama.

Kas kelias minutes greta „Kviečiame mokytis…”, „Siūlome gerai apmokamą darbą…”, „Tvarkome vizas…”, „Mes pasirūpinsime jūsų pinigais…” nuolat skamba pranešimas: „Jeigu metro stotyje pamatysite elgetaujančius, valkataujančius ar įtartinai besielgiančius asmenis, nedelsdami praneškite apie tai milicijos pareigūnui.”

Milicininkų Maskvoje labai daug. Ypač daug jų metro. Viena vertus tai suteikia saugumo jausmo, bet neretai apninka abejonės, ar nebūsi jų sustabdytas ir nežinia kuo apkaltintas.

Tokia abejonė kyla, kai pamatai, kaip milicininkai stabdo tvarkingai atrodančius žmones ir reikalauja parodyti dokumentus. Tiesa, tie žmonės dažniausiai būna rytietiškos išvaizdos. Oficialiai teigiama, kad taip bandoma užkirsti kelią teroro aktams.

Maskvos milicininkai su atvykėliais bendrauja nenoriai. Paklausti, kaip rasti kurią nors gatvę, atsako lyg darytų didžiulę paslaugą.

Valkatas išvežė

Užtat dvokiančių benamių metro nerasi nė su žiburiu.

Sunku jų aptikti ir miesto gatvėse.

Visai netoli garsiosios pėsčiųjų gatvės Arbato kaip vaiduoklis iš tarpuvartės išniro viena benamė ir tiesiu taikymu patraukė prie šiukšliadėžės. Ji kaip ir Lietuvos valkatos, buvo apsupta šunų ir nešėsi krūvą maišų.

Tačiau skirtingai nuo mūsiškių šiukšlių konteinerių karalių, kurie gatvėse jaučiais ko ne privilegijuotais, Maskvos benamiai yra baikštūs.

Vos tik išsitraukiau fotoaparatą, nenusakomo amžiaus moteris užsidengė veidą maišu ir spruko už kampo.

Panašiai pasielgė ir kita jauna valkatėlė.

Stengiausi išklausti maskviečių, kur dingo Maskvos benamiai, bet aiškaus atsakymo nesulaukiau. Vieni gyrė Prezidentą V.Putiną, kuris sugebėjo šalyje įvesti tvarką. Kiti aiškino, kad pirmieji benamiai išmirė, o naujų nebeatsirado. Dar kiti tikino, kad benamiai išgabenti į daugybę prieglaudų, kurios pastatytos atokiau nuo sostinės.

Pirkti siūlo pietiečiai

Kur kas audringesnis gyvenimas vyksta požeminiuose Maskvos perėjimuose. Čia pilna krautuvėlių, kur dažniausiai parduodamos menkavertės prekės, beje už labai aukštas kainas.

Čia galima pamatyti akląją, kuri užsidirba dainuodama.

Čia Prekiaujama ir tiesiog iš rankų ar prekes išdėsčius ant grindų. Daugiausiai tai prekeiviai iš pietų.

Viename požeminiame perėjime keleiviams kelią pastoja gatvės muzikantai. Nors jų išvaizda bauginanti (pankai arba metalo muzikos gerbėjai), bet pinigų už jų atliekamą muziką tikrai negaila, nes groja jie puikiai.

Graudino praeivius

Prie išėjimų iš metro stočių bei požeminių perėjimų laukia būriai pagyvenusių moterų, kurios bruka į ranka lankstinukus ir nemokamus laikraščius. Matyt, tai jos prisiduria prie pensijos.

Čia pat prekiaujama vaisiais ir daržovėmis.

Neretai prie išėjimų laukia savotiški išmaldos prašytojai. Prie vienos metro stoties du dėmėtomis karinėmis uniformomis vilkėję vyrai visą dieną dainavo patriotines, širdį gniaužiančias dainas.

Jų pasiklausyti susirinko didžiulis būrys žmonių. Užrašas prie kartoninės dėžės paaiškino, kad jie renka aukas žuvusio draugo šeimai paremti.

Dainavo apie žudynes Afganistane ir Čečėnijoje, apie ilgesį ir kraują, apie siaubą, kurį sukėlė kitiems ir patys išgyveno. Vienas jų vis negalėjo suvaldyti nervinio tiko. Sunku suprasti, ar tai būdas užsidirbti, ar jie tikrai buvę kariai.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Laisvalaikis su žyma , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.