Flamenko ugnies palytėti

„Flamenkas – aistros ir laisvės išraiška, o gyvenimą reikia šokti”, – tikina uostamiesčio šokių klubo Duende nariai.

Kai beveik prieš metus susitikome su Aleksandru Prijmenko, baigusiu baleto artisto karjerą Klaipėdos muzikiniame teatre, kalbėjomės apie nelinksmus dalykus. Ir apie tai, jog baletas suluošina kūną kaip instrumentą, ir apie magišką scenos trauką, ir apie žiojinčią tuštumą, atsivėrusią tada, kai po paskutiniojo spektaklio nusileidžia uždanga.

Bet kalbėjome ir apie tai, jog nėra tokios jėgos, kuri priverstų artistą atsižadėti šokio… „Flamenką galima šokti visą gyvenimą”,- sakė baleto žvaigždė, pasiryžęs suburti ispaniškų šokių grupę. Taip, pasaulis pamišęs dėl paslaptingo, dramatiškos, fatališkojo flamenko, bet kaip blezdingėlę „siuvančius” lietuvaičius priversti trypti pašėlusią liepsną it Ispanijos čigonus?

Erotiškiausias

„Mano manymu, flamenkas – tai yra neapsakoma aistra, akių žiburėliai”, – sakė viena iš šokių klubo Duende vadovių Beata Molytė – Kulikauskienė.

„Žaviesi, matydama, kaip šoka moterys, ir stebiesi, kiek jos vis dėl to turi savyje aistros gelmės, kurios iki šiol gal neturėjo, kur išreikšti. Mokinėms sakau: „Šokdamos jūs žavėkitės pačios savimi, tuo, ką darote”, – sako Klaipėdos muzikinio teatro primabalerina Beata. Prisipažįsta turėjusi svajonę prisiliesti prie ispaniško šokio karščio. Jai teko tai išbandyti Andželikos Cholinos pastatytame spektaklyje „Karmen”, šiaip teko šokti visokias Karmensitas.

Beje, flamenko fanai įžvelgia jame rytietiško, arabiško, žydiško ir net indiško šokio elementų. Ir jie teisūs: 1400 Indijos valdovui Tamirlanui išvarius iš šalies čigonus, trypusius flamenką, šie valkatos į Ispaniją atklydo per Izraelį, Arabiją, pasisėmę įvairiausių patirčių. Žodžiu, šokyje susilieja aibė stilių.

„Labai sunku pasakyti, kas sukurti šokti flamenką; man rodos, vyrai ir moterys yra lygiaverčiai partneriai. Judesiai tie patys, tik kai šoka pora – tai jau dviejų priešingų polių korida. Nors ispanui tai – asmeninis išgyvenimas, aukšta sielos įtampaš. Aistros imperija. Meilės arba įniršio istorija, – sakė Beata ir Aleksandras. Ir nesusilaikė nepridūrę, jog flamenkas laikomas vienu erotiškiausių šokių. Juk jį šokančios tamsiaodės, juodai raudonais drabužiais dengia savo kūną, ir geismingumą atskleidžia vien akimis bei judesiu.

Parodyk, ką moki

Kiekvieną judesį turi tarsi išdainuoti – iš sielos gelmių. Tačiau pradedančio vairuoti į lenktynių automobilį nepasodinsi. Tad susigundžiusių stoti į klubą moterų laukė ilgas pratybų maratonas, prakaito ežerai, kantrybės išbandymas. „Pirmas repeticijas buvo baisoka žiūrėti: moterys kompleksuotos, suvaržytos, nekoordinuotų judesių. Bijančios bandyti. O ką kalbėti apie judesių jungimą, dermę ir šokio charakterį”, – juokiasi prisiminęs A. Prijmenko. O paskui užsidegė akys… Šiuo metu šokio klubas Duende – jau kolektyvas, šokis – gyvenimo stilius, (moterys organizuoja ispaniškus vakarėlius), į repeticijas kviečiasi draugus, antrąsias puses ir artimuosius. Šie pradeda bandyti šokti flamenką nuo sabodado – pėdų trepsėjimo vietoje. Rengiami projektai pasirodyti miesto šventėse. Ir dar: klubo narių užmojai ir poreikiai auga. Moterys niekada ir negalvoja perprasiančios flamenko fenomeną ir šoksiančios jį kaip Sevilijos ispanės, tačiau norėtų pasimokyti šokti ir argentinietišką tango, ir modernaus, ir džiazo stiliaus šokių.

Gražu, įspūdinga ir… apmaudu

Klubo narė Sonata, šokanti nuo vaikystės, atviravo, kad trūko jai individaulios raiškos, šokio, kuriuo galėtų mėgautis ir be nuolat darbais užsiėmusio vyro. „Mane užburia ispaniška muzika, užvirė kraujas, kai mačiau tikrą flamenką šokant ispanes. Apmaudu, kad mes tokio „aukšto pilotažo” nepasieksime niekada, idant gebėtume ne tik „pastatyti” šokį, bet ir improvizuoti, nes mūsų gyslomis nesrūva čigoniškas kraujas, neturim tos ispaniškos dvasios. Bet džiaugiuosi „pačiupinėjusi” šokį, pajutusi iki šiol nepatirtą svaigulį. Pagal būdą šokis man tinka. Iš šalies, atrodo, baisiai paprasta, bet išmoksti „dirbti” kojomis – rankos neklauso, susitvarkai su galūnėmis, klubai „nuneša”, o kur dar žvilgsnis, kibirkščiuojantis charakteris?”, – juokėsi ponia Sonata, į repeticijas dažnai atsivedanti „Žilvino” šokėjėlę, devynerių metų dukrelę Ievą, kuri drąsiai bando flamenko žingsnius. Moteris iš Barselonoje atsitiktinai rastos parduotuvės, labiau primenančios didžiulį sandėlį, parsivežė sau ir draugėms batelių, geležimi kaltomis nosimis ir kulniukais (garsui išgauti), plačių flamenko sijonų, vėduoklių. Gal kada nors abi su dukra vyks į flamenko kursus Sevilijoje.

” Lietuvei mokytis flamenko tas pats, kas kinų kalbos. Bet jis skirtas moteriai iš didžiosios raidės, nes jis yra tobulas”, – šypsojosi Virginija. Tačiau jai įdomu, kad šokis sudėtingas ir visiškai nauja patirtis. Pripažindama, jog daugelis žmonių, „atradę” flamenką, geidžia jo išmokti, bet ne kiekvienas turi stiprų charakterį, kurį dar reikia mokėti atskleisti. Virginija jaunystėje šoko Vilniaus universiteto liaudies šokių ansamblyje, tad galvojo, jog ir čia bus „nesunku patrepsėt”. Oi, kaip klydo! Gryna jausmų korida tai, ne šokis. „Pastebėjote, juk išdidžiosios (bet nepainiokit su pasipūtimu!), savo vertę jaučiančios ispanės po šokio net nenusilenkia!”, – sakė moteris.

Kristinai flamenko repeticijos suteikė tvirtumo, pasitikėjimo, saviraiškos. „Radau, ko ieškojau, prisiskaičiusi Prospero Merime, ypač sužavėta jo apsakymo „Karmen”… Neįvyko gilių pasikeitimų mano sieloje nei kūne, tačiau įgijau gracingesnę laikyseną, tvirtumo pojūtį. Ne veltui geležinę kantrybę turinti vadovė Beata mums nuolat kala: „Moters mentys turi būti tarsi sukabintios segtuku!” O į repeticijas einu kaip į šventę, kaip į spektaklį. Jų mums visoms visada per mažai”.