Netgi žmogus, nors jo amžius ir trumpas, gali pastebėti Kuršių marių nykimą.
Ypač intensyviai tai vyksta prie upių žiočių. 1957 metų pavasarį, kai atvykau dirbti į Rusnę, marių priekrantėje tarp Atmatos ir Skirvytės žiočių dar aptikau nemažai gilių įlankėlių, kurios šiandien jau užneštos.
Palyginti su kitomis jūrų lagūnomis, Kuršių marios yra jaunos.
Prieš 10-12 tūkst. metų, kai paskutinieji ledynai atsitraukė iki pietų Suomijos ir Švedijos krantų, Baltijos tektoniniame duburyje telkšojo didelis ežeras. Jį gėlo vandens srautais maitino supančios upės.
Regione svyruojant žemės plutai, pašvelnėjus klimatui, gėlavandenį ežerą pakeitė druskinga šaltavandenė Joldijos jūra. Tokį pavadinimą ji gavo nuo paplitusio moliusko.
Per trumpą – 500 metų Joldijos egzistavimą Pranemunas dar tekėjo į pietvakarius. Jis išsiliedavo į Istros, Priegliaus, Vyslos upynus ir to meto buvusį poledyninį ežerą, kuris vėliau tapo Aistmarėmis. Dabartinė šiaurinė arba „lietuviškoji” Nemuno deltos pusė susiformavo kai pakilę Pranemuno vandenys prasiveržė pro Vilkyškių galines morenas netoli Rambyno ir nuo čia pradėjo tekėti vakarų kryptimi. Tuomet atsirado ir Gilija – pirmoji Nemuno deltos atšaka.
Pagal Baltijos ir jos gėlavandenių lagūnų vystymosi stadiją, pavadinta Litorino jūra formavosi atsiradus Danijos sąsiauriams ir gerai vandens apykaitai su vandenynu. Per tą laikotarpį baigė susidaryti ištisinė Kuršių nerija. Tam sąlygas sudarė gėlavandenio ežero ties Gilija susijungimą su Baltijos litorine įlanka prie Klaipėdos.
Tuomet prie 9-10 tūkst. metų ir susiformavo Pabaltijo sausumos reljefas, vandenų hidrografinis tinklas, augalija ir gyvūnija, kurios dauguma rūšių išliko iki dabar.
Prieš 50 metų
Jau nuo tų laikų dabartiniuose Nemuno, Rusnės, Atmatos, Skirvytės, Minijos, Gilijos slėniuose kaupėsi kontinentinės nuogulos – smėlis, molis, dumblas, durpės, saprofelis, klintinis tufas ir kitokie ežerinės bei jūrinės kilmės nešmenys. Pagal nuosėdas galima nustatyti, kaip kaitaliojasi klimatas, krašto ekologija ir kokiu greičiu Nemuno delta plito į Kuršių marias. Apytikrį vaizdą kaip senovėje atrodė Nemuno deltos regionas, kokias marias rado aisčių gentys, galima susidaryti iš reliktinių ežerų, upių senvagių išsidėstymo.
Kuršių marių nykimas rytiniame pakraštyje vyksta gana intensyviai. Susidaro naujos seklumos, ypač prie intakų žiočių. 1957 m. pavasarį atvykęs dirbti į Rusnę, Kuršių marių priekrantėje tarp Atmatos ir Skirvytės žiočių dar radau nemažai gilių įlankėlių su vešliais augalais ir erdviomis žūklavietėmis. Iš tų vietų be didelių pastangų galėjau įplaukti motorine valtimi į daugelį intakėlių – Vilkinę, Statžiogį, Ulmą, Bundulinę, Dumblę, Pasagėlę, pelkėjantį Dumblės ežerą. Keletą reliktinių senvagių ir nemažų žiogių aptikau Briedžių saloje, Vytinio, Šakutės, Skatulės, Vorusnės, Naikupio, Rusnės ir Pakalnės natūraliose pievose. Pavasarį ir vasaros tuose vandenyse neršdavo lydekos, karšiai, lynai, raudės, plakiai, kuojos, prieš išplaukiant į Kuršių marias augdavo tų žuvų jaunikliai.
Rusnės žvejai ir brakonieriai atskiruose vandenyse gana sėkmingai venteriais pagaudavo ungurių.
Užneša ir įlankas
Dabar ekologinė situacija visoje Kuršių marių priekrantėje yra neigiamai pakitusi. Dėl upių nešmenų kaupimosi seklėjo ir išplatėjo visa priekrantė. Vasarą, pažemėjus vandens lygiui, matosi smėlio gurgždų viršūnės. Įplaukti valtimis į „mažuosius vandenis” tapo visiškai neįmanoma.
Kasmet vis daugiau žuvininkystei naudingų plotų dėl upinių nešmenų prarandama Kniaupo įlankoje ir upėse. Reliktinis Krokų Lankos ežeras palyginti su Kniaupo įlanka pelkėja mažiau. Apie to ežero buvusį didelį plotą priešistoriniais laikais liudija Aukštumalos, Rugalių, Rupkalvių, Žalgirių nusausinti polderinėmis sistemomis įvairių storių durpynai.
Nyko žvejų kaimai
Panašūs pokyčiai įvyko ir pietinėje Kuršių marių dalyje tarp Deimenos žiočių ir Lieko Rago iškyšulio.
Čia buvo susikūrę prūsiškojo tipo kaimai – venecijos, kur žmonės pragyveno iš žvejybos verslo.
Pokarį tuose kaimuose „aborigenų” neliko. Jų vietoje įsikūrė atvykėliai iš Rusijos ir Lietuvos tremtiniai, neturėję teisės sugrįžti į tėviškės sodybas. Sovietinė valdžia prie visų didesnių intakų – Nemunyno, Gilijos, Tovės, Inzės, Lūjos ir Karklės įsteigė žvejų kolūkius.
Aš, kaip žuvų apsaugos inspektorius, atlikdavau privalomą žvejybos verslo kontrolę ir rinkau duomenis disertacijai apie žvejybos įrankius ir jų panaudojimą. Tuose žvejų kolūkiuose lankydavausi atplaukdamas su 1 metro grimzlės kateriu. Žvejai plaukiojo į marias didesniais laivais.
Maždaug per 25 metus Tovės ir Lūjos „vokiškieji” kaimai išnyko, o Inzės kaimo žvejai ardė patogias etnografines sodybas ir kėlėsi gyventi į Karklėje įsikūrusį didelį „Baltijos žvejys” kolūkį. Panašiai kaip ir Lietuvoje, per praėjusio amžiaus antrąją pusę teko stebėti didoko reliktinio Tovės ežero nykimą. Labai žuvinga Gaurinės buchta ir kiti mažesni vandens telkiniai – reikšmingos žuvų nerštavietės užpelkėjo.
Skurdžios žinios
Žinios apie tai, kaip nyko Kuršių marių akvatorijos plotas, skurdžios.
Vilniaus universiteto geografas ir kartografas E.Červinskas mokslinėje publikacijoje nurodė, kad 1955 metais Kuršių marių vandens akvatorija buvo 161020 hektarų, o patikslintais 1970 metų matavimais siekė 158400 hektarų. Tai reiškia, kad jos sumažėjo apie 1,62 procento. Per paskutinius dešimtmečius dėl aktyvios ūkinės veiklos, Nemuno nuotėkio patvenkimo polderinių sistemų pylimais, padidėjusios deltos atšakų krantų erozijos ir kitokių faktorių, smėlingi pliažai ir povandeniniai seklumų liežuviai su naujai besiformuojančiais gugždais, didžiausius plotus iš marių „atėmė” ties Atmatos, Minijos, Vytinio ir Skirvytės žiotimis.
Drįstu prognozuoti, kad per gerą šimtą metų Kuršių marių rytinis krantas pasieks Lieko ragą, Ežios seklumą, o jo riba už Ventės rago bus nutolusi į vakarus.
Pakenkė žuvims
Kaip žmogaus ūkinę veiklą reglamentavo anksčiau galima sužinoti mokslo knygose, enciklopedijose ir tūkstančiuose žurnalistinių publikacijų.
Prūsijos valdžia, atsižvelgdama į marių geografinę padėtį verslo ir prekybos vystymui, visada dosniai rėmė laivininkystę. Upių žemupiai nuolat buvo valomi, gilinti farvateriai, didesnių intakų (Nemunyno, Gilijos, Inzės, Karklės, Skirvytės, Atmatos) žiotyse XIX-XX a. buvo įrengti kapitaliniai švyturiai, laivų įplaukas tvirtino akmenimis ir rastais grįstais molais, įvairiomis priemonėmis stabdė krantų eroziją.
Sovietmetį Lietuvos valdžios institucijos rūpinosi Kuršių marių baseino žuvų ištekliais, didžiausių intakų farvateriai, įplaukų ruožai būdavo gilinami. Tačiau dėl žmonių veiklos Nemuno žemupio ir Kuršių marių žuvys nukentėjo. Įrengus polderines sistemas, be efektyvių užtūrų prieš vandens pompavimo stotis, sumenko lydekų ir kitų vertingų žuvų nerštavietės.
Prie širdžiai nemalonių faktų priskiriu ir dviejų aukščiausių švyturių Skirvytės žiotyse suniokojimą po 1958 m. neįprastai aukšto potvynio. Šie unikalūs inžineriniai statiniai ant keturkampių gelžbetonio pamatų daugelį dešimtmečių rodė jūreiviams kelią bet kuriuo paros metu. Jie prie marių buvo aukščiausi.
Draudimų žala
Siekiai performuoti Nemuno deltos kraštovaizdį po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, mano manymu, ne visada buvo pamatuoti.
1992 m. 29 hektarų plote buvo įsteigtas Nemuno deltos regioninis parkas. Kuršių marių pakrantėje dviejų kilometrų pločio zonoje tarp Skirvytės ir Atmatos įsisteigtas rezervatas su bet kokios ūkinės veiklos draudimu visus metus. Ką gero davė rezervato, botaninių zoologinių ir kitokių draustinių teritorijų išplėtimas?
Dėl nutrūkusio upių farvaterių ir žiočių valymo, ūkinės veiklos pokyčių, pastaruoju metu Nemuno deltos vandenys labai suprastėjo. Žuvininkystės vystymui tai nieko gero nežada. Dėl žūklės draudimų rezervate ir kitur, prisiveisė pūgžlių, trispyglių dyglių ir kitokių menkaverčių žuvų. Jos yra vertingųjų rūšių žuvų mitybos konkurentės.
Reikėtų veikti
Negailestingai išvijus tikrus bendrovių žvejus iš „elitinių” žuvingų vietų – marių priekrantės, Kniaupo įlankos, Krokų Lankos nendrynai ir upių krantai tapo bjauriais šiukšlynais.
Apsiriboti draustinių naudingumo deklaravimu Pamario krašto gyvajai gamtai ir žmonėms nebeužtenka. Atėjo laikas pradėti dorai ir kvalifikuotai darbuotis.
Norint pagerinti laivybą ir ekologinę aplinką, reikėtų renovuoti dar XIX a. įrengtas akmenines bunas – špygdamblius. Jie gana efektyviai sulaikydavo upių krantų išplovimą ir didžiųjų atšakų – Atmatos, Skirvytės žiočių užnešimą. Tarp bunų gausiai neršdavo gerosios žuvų rūšys, maitindavosi ir augdavo jaunikliai.
Reikėtų naujai įvertinti atskirų polderių reikalingumą, taikomų draudimų visoje Nemuno deltoje ir Kuršių marių priekrantėje biologinį, ekonominį bei gamtosauginį pagrįstumą.
Būtinai reikėtų paruošti naują Nemuno deltos regioninio parko veiklos koncepciją ir programą paremtą Europos Sąjungos ir iš kitokių fondų parama.
Dokumente galėtų atsirasti vietos ir nurodymui apie galimą iškasto palyginti švaraus grunto tikslingą panaudojimą vėjų ir jūros nusiaubtoms Nerijos kopoms ir pliažams atstatyti. Išvardintų priemonių įgyvendinimas galėtų vykti per 2007-2013 metų laikotarpį.