„Batik” – indonezietiškas žodis, kilęs iš žodžių „titik” arba „tik”, reiškiančių „mažas kąsnelis” arba „lašas”. Tai atspindi kruopštumo reikalaujančios technologijos, už dėmesingumą atsidėkojančios subtiliu ir efektingu rezultatu, principą: dekoruojant audinius dažai derinami su ištirpintu vašku.
Lietuviams velykinių kiaušinių dažymą vašku primenanti technologija kildinama iš Javos salos, vėliau išplito Indonezijoje ir kitose Rytų valstybėse.
Privilegijuotųjų džiaugsmas
Batika suklestėjo valdant Rytų Javos karaliams XII-XVI a. Tuo metu batikos menas buvo sultonų nuosavybė, diduomenės privilegija. Ilgainiui jis palengva perduotas į paprastų žmonių rankas ir kai kur tapo net amatu.
Klasikinės Javos batikos spalvinė skalė yra griežta ir labai ribota. Iki XVII a. pagrindinės spalvos buvo balta ir mėlyna. XVII a. atsirado ruda ir netrukus, kai įgyta žinių apie metalo druskas, – geltona bei raudona.
Visi indonezietiškos batikos motyvai turi ypatingas reikšmes, iš dalies kilusias iš primityvaus simbolizmo, bet daugiau įtakotas indų, kinų ir arabų dailės. Vis dėlto javiečiai sukūrė labai savitą batiką. Raštai gali būti apibrėžti, tikslūs, laisvi arba neapriboti.
Iš geometrinių raštų – trikampių, svastikų, spiralių, įvairių rombų, vienas kitą dengiančių apskritimų, lietaus lašų, banguotų linijų ir natūralistinių motyvų – piešinių, vaizduojančių žmones, gyvūnus, augalus, galima spręsti apie Indonezijos gyventojų mentalitetą. Be gaidžio, povo, drugelio ar elnio, dažniausiai vaizduojamas ir netgi privilegijuojamas paukštis iš hindų mitologijos – Gurada (erelis). Tai šiandieninis Indonezijos simbolis, reiškiantis jėgą ir tautinį išdidumą.
Batikos darbams dažniausiai būdavo renkamasi medvilninį audinį. Pakrantės zonose, kur ypač stipri Kinijos įtaka, kartais naudojo šilką.
Atlaikė konkurenciją
XIX a. pirmojoje pusėje suklesti Vakarų pramonė. Masinės gamybos, mašinomis spausdintų raštų batikos dirbiniai importuojami į Javos ir Rytų Indijos salas. Konkurencija buvo tokia negailestnga, jog amžiui baigiantis žmonės pranašavo ankstyvą batikos meno mirtį.
Bet taip neįvyko. Dar daugiau, javiečiai iš keliolikos amžių senumo technikos išrutuliojo naują formą – štampuotąją batiką. Ornamentai perkeliami ant medvilninio audinio vario atspaudu, prieš tai panardintu į ištirpintą vašką. Ši sėkmingai racionalizuota gamyba yra pigesnė. Tai ir išgelbėjo batikos meną.
Šiuo metu egzistuoja šios batikos rūšys: šaltoji batika (šia technika audinio piešinys kuriamas, liejant ištirpintą vaško-parafino mišinį ir dažant šaltais dažais), karštoji batika (dekoras ant audinio gabalo kuriamas jį atitinkamai sulanksčius ir rezervavus vietas, kurias reikia palikti nenudažytas, o dažoma karštais dažais) ir tapyba ant šilko.
Rodos, kad archajiška ir laiko patikrinta technika niekur nedingo ir šiais laikais. Apsilankęs dailininkės Audronės Adomavičienės surengtuose batikos technikos kursuose pajunti vaško karštį, pamatai besitaškančius dažus, vėjyje besiplaikstančius džiūvančius audinius ir kūrybines idėjas, kurios margaspalviais raštais atgyja audekluose.
Dailininkė A. Adomavičienė pasakojo, kad batikos meno galima mokytis ir profesionaliai – Vilniaus dailės akademijoje (VDA) yra Taikomosios dailės katedra, kurioje tobulinami tekstilės, kilimų audimo bei batikos įgūdžiai.
„Pati šioje srityje esu savamokslė. Studijavau VDA Klaipėdos katedroje, kai mane tiesiog sužavėjo ir pradėjo traukti batikos sritis. Savarankiškai pradėjau ja domėtis ir supratau, jog čia nėra jokio stebuklo – tiesiog technologijos, apie kurias galima pasiskaityti knygose ar paklausti autoriaus, kuris tuo užsiima”, – teigė dailininkė, kurią pirmąsias parodas po 17 metų praktikos surengti paskatino draugai
Pagrindinis A. Adomavičienės darbas – Lietuvos Jūrų muziejuje. „O batika – mano namų darbai. Tai tiesiog labai malonus užsiėmimas”, – prisipažino pokalbininkė.
Kalbant apie patį batikos procesą, dailininkė aiškina, kad žmonės neretai viską įsivaizduoja daug paprasčiau, kol patys pabando tai padaryti.
„Technologiškai tai nėra labai sudėtinga, tačiau laiko atžvilgiu – tai ilgas procesas.
Pirmiausia nusipieši piešinį ant būtinai natūralios medžiagos. Tada teptukais ir kitais įrankiais vašku padengi vietas, kurios turi likti natūralios spalvos.
Dedi medžiagą į anilino dažų tirpalą, palaikai, ištrauki, išdžiovini ir vėl dengi vašku, taip keliaujant nuo šviesiausių atspalvių iki tamsesnių.
Gaunamas sulipęs vašku audinys, kurį reikia lyginti iš abiejų pusių pasidėjus laikraščio lapus. Jei nori dekoruoti šalikėlius ir skaras, lyginti reikia labai ilgai, kol nebelieka jokios riebalinės dėmės ant popieriaus”, – apie kantrybės reikalaujantį procesą pasakojo A. Adomavičienė.
Anot jos, batikos technika puikiai tinka namams. Tiesiog reikia elektrinės plytelės, ant kurios kaistų vaškas.
„Indelis su vašku įdedamas į kitą dubenėlį su vandeniu, tam, kad vanduo kaitintų vašką, kuris neturi užvirti. Yra specialios priemonės – šiftai, kurie gali išgauti plonas linijas, o didelius plotus įmanoma padengti šeriniu teptuku. Visa tai galima atlikti tiesiog virtuvėje.
Dažai audiniui šiek tiek pavojingi bei „nuodingi”, nes labai teplūs ir užtiškus kur nors, išvalyti praktiškai nebeįmanoma.
Vaško receptūrų yra labai įvairių. Pati naudoju paprastas baltas parafininnes žvakes, tik į jas dar įdedu šiek tiek bičių vaško, kad masė taptų kiek minkštesnė”, – apie batiką namų sąlygomis kalbėjo dailininkė.
Geriausias – šilko pagrindas
A. Adomavičienės kūriniuose vyrauja tamsios spalvos, dailininkės kūriniuose gausu stilizuotų moterų figūrų, paukščių, augalų motyvų.
„Niekada nesusimąsčiau, kodėl darbai būtent tokie. Aš neturiu kažkokios minties, kad noriu tam tikro piešinio. Anksčiau kūriniuose neretai šmėžavo paukščio motyvas, per kurį lengva perteikti judesį. Panašiai yra ir su žmogaus siluetu. Aš nesistengiu daryti akademinio piešinio, tiesiog varijuoju su dėmėmis ir spalvomis.
Čia negali būti jokių taisyklių, o dažniausiai kūrybiniam procesui sąlygas diktuoja išgauti atspalviai”, – kalbėjo A. Adomavičienė.
Pasak jos, batikos technika dažniausiai daromi pano, kurie vėliau kabinami ant sienos, taip pat dekoruojamos skarelės, šalikėliai.
„Išmarginti visą suknelę būtų sudėtinga, nes tai atima begalę laiko. Be to, tik vienintelis šilkas gerai atiduoda vašką lyginant ir vėl tampa lengvas. Kiti audiniai vašką inpregnuoja, nuo ko medžiaga lieka kieta ir nekvėpuoja”, – apie batikos subtilybes kalbėjo meistrė.
Meditacija kiekvienam
Pats medžiagos dekoravimo vašku procesas iš pirmo žvilgsnio primena meditaciją, tačiau A. Adomavičienė teigė nesureikšminanti kūrybinio vyksmo.
„Galbūt kitiems tai atstoja meditaciją, tačiau aš į tai žiūriu gan pragmatiškai ir nesudvasinu. Dirbu natūraliai – ranka slysta, vaškas teka. Aišku, kūryba apskritai yra malonus veiksmas, kuris išlaisvina bei gerai nuteikia žmogų”, – šypsosi dailininkė.
Pokalbininkė drąsina – batika skirta kiekvienam ir ypatingų meninių gabumų čia nereikia. Galima rasti daug informacijos bei tikslių paaiškinimų ar eskizų, kaip nupiešti kokį motyvą.
„Tai yra amatas, kurį vienas įvaldo tobuliau, o kitam ne taip pasiseka. Tačiau svarbiausia – suteikti žmogui laisvę ir tada jis pats nuspręs kas jam gražu ir kartu pasimokys iš klaidų”, – sakė A. Adomavičienė.