Praėjusiame „Meškeriotojų savaitgalio” puslapyje neapsirikome rašydami, kad mariose naktį neblogai kimba karšiai.
Tikras pavyzdys: Sergejaus įgulos „desantas” į Kuršių marias išplaukė praėjusį ketvirtadienį. Vyrai išplaukė apie 18 valandą. Iš pradžių pabandė laimę prie Kiaulės Nugaros. Kibo smulkūs ešeriukai. Mobiliuoju susiskambino su draugais, kurie žvejojo tolokai – apie 19-ąjį plūdurą. Geros žinios. Nedelsdami pasidavė į tą rajoną.
Temstant žvejai sulaukė pirmųjų laimikių. Vienas po kito ėmė traukti karšius – ir mažesnius, ir didesnius. Po to buvo pertrauka. Pačiu laiku: reikėjo pavakarieniauti. Žinoma, įtemptai klausantis, ar nesuskambės kieno nors dugninė. Retkarčiais jos signalizuodavo, kad žuvis susidomėjo masalu. Reikėjo pertraukti vakarienę.
Keturių vyrų nuotaika buvo pakili, netrūko jokių prisiminimų („… o man kaip atsitiko tada…”).
Kadangi kibimas aprimo, palikę „sargybinius”, žvejai sulindo į katerio priekį – „miegamąjį”, kad nors kiek sumerktų blakstienas.
Dabar vasara, tiek tos nakties. Išgirdę, kad „sargybiniai” sušneko, jog ištraukė žiobrį, „miegaliai” virste išsiropštė iš „lovų” ir sužiuro į savo meškeres, keitė sliekus. Buvo ankstyvo ryto valanda, kai iš tiesų užplaukė būrelis žiobriukų, išalkusių, užsimiegojusių.
Vyrams sekėsi. Kai tekėjo saulė, prie dugninių priplaukė ešeriai. Ne visi svėrė po 300 gramų, bet ir mažesni atrodė simpatiškai.
Apie 11 valandą Sergejaus įgula vyniojo meškeres, pakėlė inkarą ir pasuko į namus. Praleista romantiška naktis. Gražių, įvairių žuvų vyrai sužvejojo.
Praėjusį savaitgalį naktį žvejojo ir Algio įgula. Jie nuleido inkarą maždaug buvusių povandeninių laivų rajone. Vieta irgi žvejų mėgėjų mėgstama. Neapsirikta ir šį kartą. Vyrai mėgavosi karšiais, ešeriais ir smulkesnėmis žuvimis. Naktinis nuovargis pasiteisino. Nuotaika visų buvo gera. Tiesa, Algio laivas buvo išplaukęs ir į jūrą. Deja, sėkmė vyrams atsuko nugarą. Kiek tuščiai padreifavę, vairą pasuko jūros vartų link. Žvejai nepastebėjo, kad prie molo meškeriotų strimelių mėgėjai. Matyt, nekibo.
Nemažėja žvejų prie Nemuno ir jo deltoje. Sumanieji ir patyrę žvejai ir čia „randa” karšių, kuojų, ešerių. „Naktiniai” ir ungurį sugriebia.
Šių eilučių autorius pirmą kartą buvo nuvykęs pas draugą, gyvenantį prie Kalotės ežero. Čia dažnai apsilanko mėgėjų, kurie praktikuojasi žvejoti tokiomis sąlygomis. Naujai atvykusiam nelengva rasti vietos prie apaugusių krantų. Todėl ir žvejyba ilgai neužtruko. Nuotaikos nekėlė pakilęs šiaurės vėjas. Beje, ir žvejų aplink nesimatė. Nutarta prie ežero atvykti kitą kartą, kai oras bus palankesnis. Draugas žadėjo apie tai pranešti.
Sekmadienį, kaip atsimename, pūtė stiprus pietų vėjas. Jis ne priešas žvejams. Tik mariose jis nepalankus, nes sunku sureguliuoti valtį, jei išmetami du inkarai. Nemalonus supimas trukdo žvejams darbuotis.
Už tai tą dieną buvo daug žvejų Smiltynės pakrantėje. Apsilankius prie jų, nesimatė, kad vyrams sektųsi. Smulkmė, aišku, užkibdavo. Žodžiu, laiko praleidimas, kvėpavimas tyru oru.
Ir Danės žvejams mėgėjams daug džiaugsmo nebuvo. Jautėsi, kad po lietaus vanduo neišsiskirstęs: aukštokas jis. Tad apie sėkmingą žūklę nėra ir kalbos.