Vasara eina į pabaigą. Nebeilgai plaukios ir jachtos, bus iškeltos ant kranto ir lauks kito sezono. O buriuotojai dar kurį laiką pasakos patirtus nuotykius ir vėl ilgėsis jūros.
Ir šiemet vyko pernai startavusi jūrinė regata „Žalčių karalienė”. Jachtos su Lietuvos trispalvėmis Baltijos jūra vėl skriejo iki Švedijos Gotlando salos ir grįžo į Klaipėdą. Vienas jachtos „Zunda” įgulos narys mano, kad ši regata suteikia buriuotojams daugiau šansų išbandyti savo jėgas, o regata Kuršių mariose esanti tik laivo gadinimas. Taigi Lietuvos buriuotojai, atrodo, jau susirgo nepagydoma jūros liga. Pernai jie išbandė štilio sąlygas, šilkinį plaukiojimą, o šiemet dėl per didelio vėjo teko net šiek tiek sutrumpinti maršrutą. Na, o švedai savo akimis pamatė, kad lietuviai visai neprastai buriuoja, o svarbiausia, nori tai daryti. Kas tai yra štilis, karštis ir troškulys jūroje teko patirti ir šių eilučių autorei
Štilis
Kai keliolika jachtų plaukia su išpūstais spinakeriais (didžiosios burės), atrodo, kad Baltijos jūra pasivaikščioti išėjo damos su vakarinėmis suknelėmis. Besileidžiančios saulės apšviestos jos atrodo kaip madų demonstruotojos ant podiumo. Tačiau kai spinakeriai subliūkšta, vaizdelis būna graudinantis.
„Ne, nestovi niekam, reikia viagros” (kalbama apie spinakerius). „Eik tu n… Man gėda taip plaukioti, jau geriau štormas”, – piktinasi vienas įgulos narys, kitas perspėja: „Nekarksėk.” Kai nėra vėjo, kai gaudomas kiekvienas jo dvelktelėjimas, ne tik atsistoti jachtoje baisu, bet ir kvėpuoti. „Jeigu sėdime visi gale, tempiame vandenį”, – aiškino „Zundos” įgulos narys, 44 metų verslininkas Algis Kubilinskas iš Šiaulių, vasarą dažniausiai metantis darbą ir buriuojantis.
„Yra vėjo, halsuojam. O, jis susisuko į priekį. Kas darosi, nesuprantu?”. Kai pūsteli vėjelis, vyrai jachtoje tuojau linksmesni. „Pertempta genuja, eik aštriau, taip galima ir nuo vėjo nukristi.” „Falą per giką, nesumaišyk.” „Gal nuleidžiam visą genują, tik užkutinėja spinakerį.” „Per daug aštriai eini, atkrisk biškį.” Kas ten plaukia? A, teoretikas, rašytojas. O ten – „Ultra”. Joje daktarai, rimta chebra: negeria, nerūko.”
Kai vėjas silpsta, prasideda barniai. „Tu tokią nervų įtampą darai kaip koks škvalas. Nelakstykite po jachtą. Taupom jėgas. Kam tą raciją liepė laikyti įjungtą, jeigu niekas negirdi mūsų. Ė, paukšteli, paukšteli, atsiųsk vėjelį.”
Teoretikas
„Paukšteliu” vadinta jachta „Blue Bird”, kurioje pernai buvo Artūras Dovydėnas, vienas iš regatos „Žalčių karalienė” organizatorių, Lietuvos buriuotojų sąjungos viceprezidentas kreiseriniam buriavimui. Beje, jis yra parašęs knygą apie buriavimą. Todėl mano įgula pašaipiai jį vadino rašytoju, teoretiku.
Tačiau Ričardas Barauskas, buriuojantis Kuršių mariose su Amerikoje įsigyta jachtyte, bet, kaip ir aš, su „Zunda” pirmą kartą bandantis įveikti Baltijos jūrą, buvo pasiėmęs tą knygą. Kai iškildavo sudėtingesnė situacija, jis cituodavo, kas joje rašoma.
Įgula tariasi: „Neišlaikė kai kurių nervai, nuvarė į jūrą, o mes juos aplenksime plaukdami palei krantą. Apvarysime tris salos ragus ir trauksime namo.” „Baisu, nežinomos vietos, gali ant akmenų užplaukti, kilį palikti.” Čia pasirodo Ričardas ir skaito: „Prie kranto plaukia lenktynininkai, nes visada tikisi palankesnio vėjo.”
Svarbu dalyvauti
„Kuo man patinka buriavimas regatoje? Tuo, kad situacija nuolat keičiasi. Neseniai buvau subinėj, o dabar šast, ir lyderis”, – į reporterės klausimą atsakė Algis, pravarde Bosas, kai „Zunda” dar turėjo šansų laimėti.
Pernai teoretiko A. Dovydėno jachta tapo pirmo regatos etapo nugalėtoja, o kadangi nė viena iš keturiolikos jachtų dėl to prakeikto štilio neįtilpo į kontrolinį laiką, tai ir visos regatos lyderė. „Zunda” liko aštuntoje vietoje. „Brazilai futbolą pralaimėjo, jiems baisiau, o mums buvo svarbu dalyvauti. Turėsime lentelę su užrašu, kad mūsų jachta yra regatos „Žalčių karalienė” signatarė”, – guodė Algis.
Ką sugeba teoretikas, šiemet „Zundos” įgula galėjo įsitikinti pati, nes jis plaukė su ja ir ši jachta užėmė antrą vietą
Apie ką kalbama buriuojant?
Trumpomis atokvėpio minutėmis, kai „Zundos” kapitono pareigas ėjęs Evaldas Juozapavičius, pravarde Nemo, vilkintis marškinėliais su užrašu „Aš išgyvenau Vietname”, ant kaklo pasikabinęs vikingų kryžių, neduodavo jokių nurodymų, įgulos nariai šnekučiuodavosi apie šį bei tą. „Tie laivai varo ir varo vienas po kito. Kaip tos žuvys turi jaustis po vandeniu? Joms tikriausiai galvą skauda, o aspirino niekas neduoda. Keista, laivai juk toli, o girdėti, kaip dirba jų motorai.”
„Dabar normalūs žmonės sėdi namuose, televizorių žiūri, o mes po jūrą blaškomės, vėją gaudom…” – sudejavo Ričardas. „Čia liga…”, – svajingu balsu atsiliepė Algis, mokydamas mane rišti pakaruoklio kilpą. – Kartą mariose plukdžiau abu savo vaikus, žmoną, auklę ir šunį. Vėmė visi – ir šuo.”
Bosas ir Nemo dažnai prisimindavo tikrąjį „Zundos” kapitoną 65 metų Edvardą Dunauską, buriavusį per 30 metų ir į bet kokį maistą dedantį svogūnų. Atrodė, kad jis plaukia kartu su mumis.
Algis prisiminė savo pirmą plaukimą 1989 metais „Zunda” į Vokietiją per štormą. Buvo toks momentas, kai į kišenę įsidėjo pasą ir 1000 JAV dolerių, jeigu kartais jachta nuskęstų. Tada žadėjęs gyvenime daugiau nesėsti į laivą, tačiau nuo to laiko buriuoja jau daugiau kaip 18 metų.
Pasak Boso, žmona jį už tą buriavimą 10 metų pjovė, o paskui nustojo. Paprastai vyrų, kurie rimtai suserga buriavimo liga, šeimos nariai taip pat būna priversti buriuoti ir irgi suserga ta liga. Boso dukra, kuriai dabar jau per 20 metų, pirmą kartą išplaukė į jūrą būdama vienerių metukų, o sūnus – trijų mėnesių.
Brangus malonumas
Jachtą „Zunda” 1985 m. Lenkijoje nusipirko Šiaulių dviračių gamykla. Sakoma, kad joje elektros laidus vedžiojo pats Lechas Valensa. Dabar ji priklauso trim žmonėms, tarp jų ir Algis. Pernai žadėjo vyrai parduoti laivą ir Amerikoje pasidairyti kito, geresnio, tačiau šiemet „Zunda” dar plaukė į Gotlandą, o „Blue Bird” buvo parduotas.
1994-ųjų rudenį, kai nuskendo keltas „Estonija”, jachta „Zunda” irgi buvo išmesta į krantą, Melnragėje. Žinoma, be to, dar buvo apiplėšta. Algis sako į šį laivą vien tik jis jau sukišęs per 50 tūkst. Lt. O kai pradeda vardinti spinakerių, gikų ir kitų dalykų kainas, supranti, kad buriavimas gana brangus malonumas.
Euforija
Aš stengiausi būti tikru įgulos nariu, kad kapitonas po reiso nepasakytų, jog daugiau mano kojos jo jachtoje nebus, kaip atsitiko vienam jaunuoliui kitoje jachtoje. Buriuotojai nemėgsta tinginių ir pasipūtėlių. Kai venduodavo, stengdavausi kaip ir kiti įgulos nariai kuo mikliau nušliaužti į kitą bortą, nebūti balastu, ploviau indus, ruošiau maistą įgulai, kai krenas nebūdavo didelis ir galėdavau išsilaikyti prie viryklės. Bandžiau ir vairą palaikyti, kai vyrai jį pamesdavo.
Nieko neišmanančiam apie buriavimą mėgėjui sėsti iš karto į jachtą, dalyvaujančią kokioje nors regatoje, nepatarčiau. Patekęs tarp buriuotojų iš pradžių nesupranti jų kalbos, neperpranti juokelių. Jeigu sako, kad metas papešti hašišo, tiki, kad jie tai daro ir ieškai kokios nors labai svarbios priežasties aiškindamas, kodėl tu negali rūkyti hašišo. Kai apsipranti neįprastoje aplinkoje, kai praeina baimė, pamatai, kad tas hašišas yra paprasčiausias tabakas.
Kai pasieki tikslą – jachta nuplauki Baltijos jūra iki Gotlando ir grįžti atgal, apima euforija – tu tai padarei. Dabar ima juokas prisiminus, kad tiek plaukiant į Švediją, tiek grįžtant atgal, mes pritrūkome geriamo vandens, bet devyniolikmečio Juliaus Norkaus, Jūreivystės instituto studento, turėjusio juo pasirūpinti, įgula neišmetė už borto. Kava, virta mineraliniame vandenyje, dar nieko, bet arbata… Grįždami namo nebeturėjome nė lašo vandens, tik šampano butelį, kurį Algis laikė įplaukimo pro uosto vartus progai ir neišlaikė.
Atminty liko tik geri prisiminimai. Gal ir aš susirgau buriavimo liga, nes vėl norisi pajausti tą begalinį jūros artumą.