Lietuvos marinistikos žurnalistų klubas „Marinus” iškėlė idėją, kad Klaipėdai reikia paminklo, skirto išplaukusiems ir nebegrįžusiems laivams. Optimistiškai galvojama, kad suderinus visus reikalus, jis galėtų atsirasti jau kitais metais.
Klubo sumanymas susilaukė nemažai pasekėjų ir žmonių, kurie mielai paremtų prasmingą idėją. Prie ketinimo pastatyti paminklą prisidėtų Klaipėdos miesto savivaldybė, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, Susisiekimo ministerija bei kitos institucijos.
Praėjusiais metais buvo susitikta su miesto Savivaldybės atstovais, meras Rimantas Taraškevičius džiugiai parėmė šią idėją. Jos sužavėtas susisiekimo ministras Algirdas Butkevičius pažadėjo kuruoti procesą. Buvo sukurta darbo grupė, kuri tvarkys reikalus, susijusius su paminklo sukūrimu ir pastatymu. Į ją įsijungs uosto įmonių, asociacijų vadovai, kurie prisidės ir patarimais, ir pinigais.
Jūrinės valstybės simbolis
„Klaipėdoje, vieninteliame Lietuvos mieste, esančiame prie jūros, nėra paminklų, atspindinčių jūrinę jo specifiką. Tiesa, Kruizinių laivų terminale atsirado berniukas su šuniuku, tačiau plaukiant Danės upe sunku jį pastebėti. Aišku, džiugu, kad jis apskritai yra. Dar turime neišraiškingą sovietmečio monstrą – Žvejo paminką, kuris nusisukęs nugara į jūrą, bei paminklą pirmam Lietuvos kapitonui Liudvikui Stulpinui Smiltynėje, – marinistinius miesto akcentus vardijo klubo „Marinus” prezidentas Gediminas Pilaitis. – Susitelkus galima padaryti gerą darbą ir miestui įpūsti jūrinės dvasios. Juo labiau kad artėja Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmetis, kurio proga pastatytas paminklas taptų tikru Lietuvos kaip jūrinės valstybės įprasminimo simboliu.”
Anot G. Pilaičio, konstatavus faktą, jog Klaipėdai trūksta jūrinių akcentų, kilo idėja monumentu ar paminklu pagerbti laivus, kurie iš Klaipėdos uosto išplaukė su Lietuvos vėliava ir negrįžo. Pradėta mąstyti apie paminklo formą ir buvo pasirinktas albatroso siluetas.
„Pamanėme, kad nereiktų atkartoti laivo silueto. Paminklas turi būti lakoniškas, paprastas ir išraiškingas. Svarbiausia, kad ant postamento ar atskirų lentelių būtų išvardinti laivai su datomis, kada jie nuskendo”, – kalbėjo G. Pilaitis ir pridūrė, kad kartu su sumanymu atsirado ir idėjinė grupė bei skulptorius Klaudijus Pūdimas.
„Norime pabrėžti, kad paminklas bus skirtas būtent laivams, o ne žuvusiems jūrininkams. Juk dažnai jūreiviai išsigelbsti ir nuskęsta tik laivas, kuris kartu su vėliava yra dalelė šalies teritorijos. Vadinasi, kartu su laivu nuskęsta ir dalelė Lietuvos”, – pasakojo „Marinus” prezidentas.
Prarastos Lietuvos dalelės
Klubui pradėjus domėtis nuskendusių laivų situacija paaiškėjo, kad įvairiais laikotarpiais jų netekome daug. Neįmanoma prisiminti, kas buvo prieš tris šimtus metų, nes Klaipėda tada nepriklausė Lietuvai, o ir duomenų nėra, tačiau kitais istoriniais laikotarpiais užfiksuota nemažai tragedijų.
Tarpukario laikotarpiu skendo tokie prekybos laivai kaip „Šiauliai”, „Kaunas”, „Neringa”, „Nida”. Ypač daug laivų Lietuva neteko karo metais, kada prasidėjo suirutė ir Lietuvai netekus Klaipėdos krašto laivai buvo priversti bazuotis Šventosios uostelyje. Vėliau prasidėjo okupacija, su kuria laivai buvo nacionalizuoti. Kai kuriems to išvengti pavyko, o vienas jų laivas „Trakai” atsidūrė Amerikoje ir Lietuvai jau nebesant valstybe plaukiojo su nacionaline trispalve.
Kai kuriuos laivus karo metais torpedavo vokiečių minininkai. Tarp jų paskandintas ir keleivinis laivas „Kaunas”. Visos šitos tragedijos užfiksuotos, o nuskendusių laivų vietos Baltijos jūroje žinomos.
Sovietmečiu skendo ir žvejų laiveliai. Taip pat visi prisimena ir didelę tragediją, kai Meksikos įlankoje su savimi „Linkuvos” laivas į dugną nugramzdino 16 žmonių.
„Daugiausia apie šiuos faktus žino istorikai, o ne paprasti žmonės. Todėl ir kilo mintis pastatyti paminklą laivams, kurie išplaukė ir negrįžo. Norėjosi monumento, kuris simbolizuotų ne tik tragiškus įvykius, bet ir faktą, jog Lietuva nuo tarpukario buvo jūrų valstybė, turėjusi savo laivyną, specialistus bei profesionalius jūrininkus, kurie plaukiojo po tarptautinius vandenis. Toks paminklas gali atsirasti tik Klaipėdoje”, – tikino G. Pilaitis.
Netoli Jūrų muziejaus
Pradėjus galvoti apie vietą, apsispręsta, kad paminklas negali stovėti prie Danės. Dienos šviesą jis turėtų išvysti prie jūros, marių ar uosto teritorijoje.
Pradinė idėja buvo paminklą pastatyti ant pietinio arba šiaurinio molo, kad monumentas matytųsi atplaukiantiems laivams bei svečiams. Vėliau pasikeitė vieta, nes šiaurinis molas gan siauras ir monumentas gali „paskęsti” ir pasislėpti. Uosto direkcija pasiūlė kitą variantą – paminklą materializuoti prie Lietuvos jūrų muziejaus.
Uosto direkcijos direktorius infrastruktūrai Algirdas Kamarauskas parodė, kur galėtų atsirasti albatrosas. „Ši vieta netoli Jūrų muziejaus, manau, būtų ideali. Užtenka ir erdvės, aplink vaikšto žmonės, svečiai iš kitų šalių. Laiveliai jau greitai čia nebesišvartuos, nes bus perkelti į prasiplėtusią netoliese esančią krantinę, tad vietos paminklui apstu”, – kalbėjo A. Kamarauskas.