Į pieno produktų vartojimą kėsinasi kylančios kainos, atsisakyti jų siūlančios dietos ir net kintančios kulinarijos mados, o patys gaminiai dėl gudrių maisto technologijų tampa ne tokie pieniški. Gydytoja dietologė Edita Gavelienė ragina neignoruoti vertingo pieniško maisto bei aiškina, kaip sėkmingai rinktis produktus.
– Ar pieno produktų vartojame ne per mažai?
– Manęs dažnai klausia, kokio produkto reikėtų atsisakyti norint sveikai maitintis. Vienintelis dalykas, kurį galiu pasakyti bet kam – nevalgykite riebaluose keptų patiekalų. Apie pieną to negaliu pasakyti. Deja, pastaruoju metu iš jo pagamintų produktų vertė nepagrįstai menkinama. Kartais rekomenduojama išvis jų nevalgyti. Ypač – nuo tam tikro amžiaus. Esą gyvūnai pieną vartoja tik tol, kol maitina kūdikį, todėl ir suaugusiam, 30 metų sulaukusiam žmogui jis nereikalingas.
Mintys apie tai, kad suaugusiajam gali nereikėti pieno, ėmė rastis pastebėjus, kad kai kurie žmonės nuo pieno, ypač saldaus, jaučia nemalonių simptomų: prasideda viduriavimas, pilvo pūtimas, kai kam skauda galvą. Paaiškėjo, kad daliai gyventojų trūksta pieno cukrų virškinančio fermento laktazės. Net yra tautų, kurių visi nariai netoleruoja pieno produktų. Lietuvoje atlikti prof. Danutės Kalibatienės tyrimai parodė, kad sumažėjęs fermento kiekis (hipolaktazija) yra apie 30 proc. šalies gyventojų. Tačiau tai nereiškia, kad jie negali valgyti pieno produktų. Hipolaktazija gali būti įvairaus laipsnio, o valgant rūgusio pieno produktus minėti simptomai dažniausiai nepasireiškia. Tad nereikėtų atsisakyti šio vertingo produkto, kuriame yra medžiagų, geriausiai pasisavinamų būtent iš jo. Pirmiausia – tai kalcis. Vaikai, paaugliai, nėščiosios, maitinančios mamos, menopauzę išgyvenančios moterys – tai gyventojų grupės, kurioms reikia daugiau kalcio. Su pora stiklinių pieno arba kefyro per dieną gaunama reikalinga kalcio norma. Labai vertingi bei lengvai pasisavinami yra pieno baltymai, turintys įvairių amino rūgščių. Rūgusiame piene gausu biologiškai aktyvių, naudingų žarnynui medžiagų. Ne veltui pienas patenka tarp penkių mokslininkų sudarytų būtinųjų produktų grupių. Kad ir kokios būtų siūlomos sveikos gyvensenos idėjos ar dietos, pieno nederėtų išbraukti iš savo raciono.
– Parduotuvėse daugėja lieso pieno produktų, tačiau ne visi jais žavisi…
– Mūsų žmonės vis dar mano, kad liesas pienas yra arba skiestas, arba iš miltelių. Tai netiesa, vandens į jį nepilama. Gaminant liesus produktus atsižvelgiama į medicinos mokslo skelbiamas idėjas. Visiems žinoma, kad norint išvengti nutukimo reikia mažinti maiste esančių kalorijų kiekį. Todėl ir siūlomi produktai, kuriuose kažkas pašalinta, sumažinta – taip esą bus sutaupoma kalorijų.
Kita vertus, puikiai žinome, kad riebalai ir angliavandeniai suteikia maistui skonį. Jei kas nors pasakytų, kad liesa varškė labai skani, pamanyčiau, kad žmogus prarado gyvenimo džiaugsmą. Tokia varškė skani tuomet, kai įdėtas šaukštas grietinės ir uogienės. Tad tam, kad produktas būtų patrauklus bei skanus, ir bandoma kompensuoti pašalintus dalykus kažkuo kitu. Vietoj pašalintų riebalų gamintojai neretai prideda daugiau angliavandenių, t. y. cukraus. Jei pirkėjas įdėmiai įsiskaitytų į maisto sudėtį, rašomą ant pakuočių, tikrai atkreiptų dėmesį, kad 0 proc. riebumo produkte kalorijų yra tiek pat, kiek ir 1,5 proc. riebumo. Kai kuriuose produktuose, pavyzdžiui, jogurtuose bei jogurtiniuose gėrimuose natūralus cukrus pakeičiamas dirbtiniais saldikliais. Tačiau pastarasis yra cheminis produktas, skirtas tam tikra liga sergantiems žmonėms.
Dietologai visada atsargiai vertina produktą, į kurį kažko pridedama dirbtinai. Dabar atsiranda pieno su omega-3 rūgštimis ar dar su kokiais nors priedais – tokie produktai jau pretenduoja į funkcinio maisto statusą. Mano nuomone, jie turėtų būti atskiroje lentynoje, o tai, kas įdėta papildomai – nurodyta ant pakuotės: parašytas tikslus priedo pavadinimas ir kiekis.
Diskutuojama, ar verta vitaminizuoti pieną. Lietuvoje to nebuvo, bet kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, JAV, tai plačiai praktikuota. Šalinant riebalus kartu netenkama dalies riebaluose tirpių vitaminų, o tam, kad jie būtų sugrąžinti, produktai dirbtinai vitaminizuojami. Dabar kalbama, kad tai ne išeitis. Būtinas medžiagas organizmas pirmiausia turi gauti su maistu, kuriame nieko nepridėta dirbtinai.
– Kas turėtų rinktis liesesnius, o kas – riebesnius pieno produktus?
– Mūsų močiutėms pienas be grietinėlės būdavo neskanus ir duodamas tik veršeliams ar paršeliams. Anuomet reikėjo daugiau kalorijų, kad užtektų jėgų dirbti laukuose. Dabar daugelis sėdi prie kompiuterių, tad reikėtų valgyti ne tokį kaloringą maistą. Savo šeimai patariu: ieškokite vidutinio, apie 2 proc. riebumo jogurto. Tada bus truputis riebalų, bet ir šiek tiek mažiau cukraus. Valgydamas jogurtą turi žinoti, kad valgai būtent jogurtą, o ne saldumyną. Pieną, kefyrą vertėtų rinktis iki 1 proc. riebumo. Grietinę – apie 12 proc. riebumo.
Beveik 96 proc. suaugusių žmonių linkę pilnėti, tad turi stebėti suvartojamų kalorijų kiekį. Jiems, taip pat turintiesiems problemų dėl cholesterolio vertėtų rinktis liesesnius produktus. Su tokiu pienu jie gaus kalcio ir baltymų, o vitaminų – iš kitų produktų. Liesi produktai tinkamesni senyviems žmonėms, nes lengviau pasisavinami. Taip pat tiems, kurie jaučia natūralių virškinimo fermentų trūkumą. Rauginto pieno produktuose esančios bakterijos yra artimos mūsų organizme esančioms bakterijoms, tad jų vartojimas gali atstoti trūkstamą žarnyno florą.
Riebius pieno produktus patariame išsekusiems dėl ligų žmonėms arba tiems, kurių svoris sumažėjęs dėl tam tikrų organizmo savybių. Neturintys polinkio pilnėti žmonės gali rinktis riebų pieną. Vaikams, paaugliams reikėtų vartoti vidutinio riebumo pieną. Kad pajustų skonį, nebūtina pratinti jų prie paties riebiausio, – skonis priklauso nuo įpročio.
– Teigiama, kad per karščius irgi geriau valgyti lieso pieno produktus.
– Kai karšta, mums reikia mažiau energijos, kalorijų, tad reikėtų lengviau virškinamo maisto. Pienas yra gyvūninės kilmės produktas, kuris per karščius gali tapti alternatyva mėsai. Lengvai, o kartu sočiai jausitės vietoj mėsos kepsnio suvalgę, pavyzdžiui, varškės apkepo ar salotų su sūriu.
– Ar padeda gaivintis rūgusio pieno produktai?
– Geriausiai gaivina vanduo. Žmogui, neturinčiam fermento deficito, nėra skirtumo, ar per karščius gerti pieną, ar kefyrą. Tačiau šis, taip pat pasukos yra rūgštesni, tad gaivina geriau.
– O kaip ledai?
– Ledas vėsina, kai dedamas ant odos. Bet koks maistas, patekęs į organizmo vidų, yra sušildomas iki tam tikros temperatūros. Manyti, kad valgant ledus atsigaivinsi, netikslu. Tai skanu, o vaikams karštą dieną ledai yra puikiausias tarpinio valgymo produktas.
– Ką manote apie tendenciją maisto produktuose esančius pieno riebalus keisti augaliniais, kitaip tariant, aliejumi?
– Tam tikru požiūriu gamintojai čia daro meškos paslaugą vartotojams. Pieno riebalų keitimas augaliniais tėra tik technologijų, bet ne maistinių savybių tobulėjimas. Tai darant vėlgi remiamasi medicinos mokslo skelbiamomis mintimis. Žinoma, kad augaliniai riebalai rekomenduotini turintiesiems problemų dėl nutukimo, aukšto kraujospūdžio. Tačiau yra tam tikrų niuansų. Su pieno produktu, kuriame pridėta aliejaus, negausime to, ką gautume su natūraliu pieno produktu. Kita vertus, negausime ir to, ką gautume su grynu aliejumi. Taigi toks mišinys nėra vertingesnis nei už nedidelį kiekį sviesto, nei už aliejų. Produktą su aliejumi tik patogiau vartoti – riebalų mišinį lengva užtepti. Tepiųjų mišinių gamyba yra tarsi alternatyva margarinui. Jis buvo sukurtas norint apsaugoti žmones nuo per didelio cholesterolio kiekio. Tačiau margarine yra daug transriebalų – tokių riebalų rūgščių, kurios skatina išeminės širdies ligos ir net kai kurių vėžio formų vystymąsi. Grynuose pieno riebaluose transriebalų irgi yra, bet nedaug.
– Kaip žinome, aliejaus šiandien labai dažnai dedama ir į grietinę, net ledus, ypač – plombyrą. Ar yra bent kokių šių pakaitalų pranašumų?
– Tik tiek, kad prekė pigesnė. Tačiau mitybos požiūriu ji niekuo ne geresnė. Mano nuomone, duona turėtų būti duona, pienas turėtų būti pienas, – paskui nebežinai, ką iš tiesų valgai. Skanaudami plombyrą visi įsivaizduoja, kad ragauja riebaus pieno ledus. Tačiau taip yra ne visuomet. Renkantis grietininius ledus tikimybė, kad jie bus iš tikro pieno, didesnė. Teko dalyvauti tiriant ledų sudėtį, – ko tik ten nepridėta. Populiariausi, vos pusę lito kainuojantys ledai sudėtimi yra itin toli nuo to, ką vadiname ledais. Tad etikečių skaitymas yra vienintelė galimybė šiek tiek atsirinkti. Vis dėlto mūsų vartotojai pirmiausia žiūri į kainą. Tačiau nebūtina rinktis brangiausių produktų, – geriau pirkti vieną kokybišką nei tris nekokybiškus.
– Gal vadinamoji Viduržemio jūros virtuvė mūsų mityboje jau išstūmė „grietinės” kulinariją? Ar dėl to prarandame ką nors vertingo?
– Kalbėdami apie vadinamąją Viduržemio jūros virtuvę neretai joje matome tik aliejų, bet dažnai pamirštame, kad čia naudojama ir ypač daug sūrio – o tai yra pieno produktas.
Kita vertus, kalbėdami apie tradicinę lietuvišką virtuvę, tikrųjų jos tradicijų dažnai nežinome. Lietuviai vartodavo aliejaus, dažniausiai – labai vertingo, turinčio daug omega-3 riebalų rūgščių linų sėmenų aliejaus. Vienas tradicinių valgių – grūdų košės su šiuo aliejumi. Mūsų prosenelės į salotas nedėdavo grietinės – apskritai daržovės dažniausiai buvo patiekiamos kaip troškiniai. Daržovių gardinimas grietine taip pat atsirado pataikaujant valgytojų skoniui. Tačiau aš niekuomet nesakysiu, kad su aliejumi paruoštos salotos vertingesnės už pagamintas su grietine. Arba kad pastarųjų valgyti nepatariama. Tiesiog reikia sekti vartojamą kiekį. Aliejus kaloringesnis nei grietinė. Jame nėra cholesterolio, o grietinėje yra. Svarbiausia – maistas turi būti kuo įvairesnis, nes tada tikimybė, kad gausime tai, ko reikia mūsų organizmui, yra didžiausia.