Karmelitų vienuolės iš Lenkijos čia atvažiuoja kasmet. Kaip ir visi norintieji pakliūti į šias patalpas, jos rašo prašymą, o gavusios leidimą mėgaujasi nekasdieniais vaizdais ir, pasak jų, čia tvyrančia gerąja dvasia.
Nuo Gedimino pilies apžvalgos aikštelės atidžiai besidairantiems smalsuoliams pasidaro dar smalsiau Gedimino prospekte pamačius bažnyčią. Net ir praeinantieji visai šalia sunkiai pastebi šį statinį – aplinkiniai pastatai labai jį suspaudę. Tiesa, kaimynystėje neseniai įsikūręs prekybos centras, paskutiniame aukšte įrengęs terasą, būrius pirkėjų privertė atkreipti dėmesį: pasukus galvą į kairę – vėlyvojo baroko bažnyčia. Jos adresas – K.Sirvydo g. 4.
XVI amžiuje ši nuo miesto sienų gerokai nutolusi teritorija priklausė didikams Radviloms. Didžiam kovotojui su blogiu šventajam Jurgiui skirtą bažnyčią pastatydino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kancleris, Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila, dėkodamas Aukščiausiajam už lemtingą pergalę prieš musulmonus Klecko (dab. Baltarusija) mūšyje, po kurio Krymo totoriai nebedrįso rengti didesnių žygių į LDK. Prie bažnyčios Radvilos įkurdino karmelitus. Bet iš senosios gotikinės šventovės, pasak muziejininkės Mortos Baužienės, iki mūsų dienų neišliko nieko, nebent legenda virtę spėliojimai, kad po jos skliautais galėjo būti palaiminta slapta Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės santuoka.
Po 1749 metų gaisro Naugarduko vaivados Jurgio Radvilos lėšomis perstatyta bažnyčia įgijo dabartinį vaizdą. Visame interjere simboliškai įtvirtinta Radvilų galybė: ties kiekvienu langu – įvairių šios giminės atšakų herbai, ant vargonų – bendras giminės herbas.
Beveik pusantro šimto metų (1798-1942) puošni bažnyčia priklausė Vilniaus diecezinei kunigų seminarijai, o 1945-aisiais iš visos Lietuvos čia imti vežti spaudiniai. Tuo rūpinosi pirmasis buvusioje bažnyčioje ir vienuolyne įkurtų Knygų rūmų direktorius Antanas Ulpis.
Knygos iš kaimų, dvarų, muziejų, išblaškytų religinių bendruomenių buvo vežamos sunkvežimiais ir kraunamos į krūvas, o darbuotojai jas grupavo.
Knygų rūmai įsteigti kaupti, saugoti ir tyrinėti visus Lietuvoje išėjusius spaudinius: ne tik knygas ir periodinę spaudą, bet ir atvirukus, plakatus, afišas, spektaklių programas ir t. t. 1992 metais rūmai perduoti Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos žinion ir pavadinti Bibliografijos ir knygotyros centru.
Tačiau dabar Nacionalinis publikuotų dokumentų archyvinis fondas, saugotas buvusioje seminarijos skaitykloje, jau iškraustytas į modernesnes ir patogesnes saugyklas naujajame M.Mažvydo bibliotekos priestate. Pasak archyvo vedėjos Rūtos Eglinskienės, kraustynės truko ištisus metus. Patalpa tuščia nestovės, į ją jau šią savaitę bus pradėta perkelti pagrindinio bibliotekos pastato Gedimino prospekte fondų dalis. Ten ketinama pradėti didelį ilgą remontą. Po jo perkraustytos knygos grįš atgal, o vėl atlaisvintose patalpose kada nors įsikurs Knygų muziejus.
Bet labiausiai ekskursantus iš Lietuvos ir svečių šalių domina, kaip šiandien atrodo bažnyčios vidus. Įspūdingai – nuo žemės iki pat skliautų trimis aukštais išrikiuotos lentynos su knygomis. Bažnyčios patalpos yra Nacionalinio publikuotų dokumentų archyvinio fondo žinioje. Jas aprodžiusi vedėja sakė, kad bažnyčia sovietmečiu nebuvo niokojama, išliko statulos, paveikslai, altoriai. Tik skliautų freskas vienoje vietoje apgadino prakiuręs stogas. Vis dėlto laikas daro savo ir kartkarčiais ant žemės papteli kokio angelo ranka ar koja. Vargonus ne sykį apžiūrėjęs muzikologas, vargonų restauratorius Rimantas Gučas tvirtino, kad jie – geros būklės, tik reikėtų nuo balandžių kaulų išvalyti dumples. Kol langai nebuvo uždangstyti, šie paukščiai mėgdavo trenktis į stiklą ir viduje šeimininkauti savaip.
Drėgmė čia matuojama kas savaitę, duomenys surašomi ataskaitose. Kovoti su ja pastatytas kaitrolaidis – kai drėgmė viršija normą, įjungti įtaiso ateina santechnikas. Tačiau kai lyja, grindys vis tiek drėgsta. Kitas spaudinių priešas – dulkės. Būtų visai miela kilnoti ir sklaidyti senąsias knygas, bet į gerklę ir akis iškart ima skverbtis dulkės.
Bažnyčioje esančioje saugykloje tebesaugoma lituanikos biblioteka (kaip nors su Lietuva susiję leidiniai), kuria naudojasi Retrospektyviosios bibliografijos skyriaus darbuotojai, knygų, laikraščių ir žurnalų antrieji egzemplioriai, judaikos biblioteka ir rezervinis M.Mažvydo bibliotekos fondas – įvairios knygos užsienio kalbomis.
Pastatų komplekse K.Sirvydo g. 4, vienu sparnu atsiremiančiame į Vyriausybės rūmus, dar yra Bibliotekininkystės centras su savo skaitykla, Leidybos skyrius. Bent jau kol kas Bažnyčia šių kultūros reikmėms skirtų pastatų nežada atsiimti.