Apstulbsti, kai prieš akis atsiveria didinga Alpių kalnų panorama. Stebino ir austrų sugebėjimas galybei turistų parodyti slėpiningiausias kalnų vietas taip, kad visur landžiodami, nenuskriaustų gamtos.
Tačiau ir austrai bejėgiai prieš globalinio atšilimo padarinius – Alpių kalnynuose daugėja krioklių kriokliukų, nešančių vandenį iš aukštose viršukalnėse sparčiai tirpstančių ledynų.
Miestas, išaugęs ant druskos
Pažintis su nuostabiuoju Zalcburgu prasidėjo apsilankymu Haleino druskų kasyklose, kuriose druska nebekasama jau 20 metų. Būtent šiose apylinkėse 1600 m. atrasta druska „užaugino” Zalcburgo miestą su puikiais rūmais, tvirtovėmis, rožių sodais. Anuomet prekyba druska Austrijai nešė tokį didelį pelną, kad kitoms kaimyninėms šalims irgi kilo pavydas dėl šio baltojo aukso teikiamų gėrybių – kildavo net karai.
XIX amžiuje tarp Austrijos ir Vokietijos sudaryta garsioji Druskos konvencija, kurios esmė – dalytis druskos ištekliais, slypinčiais Alpių priekalnėse. Ir dabar Haleino druskų kasyklos tuneliais galima nukeliauti į Vokietijos teritoriją – jos ribą giliai po žeme žymi valstybės herbas.
Druskų kasyklose laikosi +10 laipsnių temperatūra, laukia pramogos: pasiplaukiojimas druskos ežeru, kalnakasiams įprastu būdu – medine čiuožykla – nusileidžiama į šachtas, garvežiukas dangina siaurais tuneliais. Kelias į Zalburgą – žali kalnų slėniai su jaukiais spalvingais kaimeliais, dangaus spalvos ežeriukai ir vis aukštėjantys kalnai. Zalcburgas – muzikos genijaus Volfgango Amadėjaus Mocarto gimtinė, todėl su jo vardu čia daug kas susiję: pastatai, kavinės, paminklai. Miestas skendi žalumoje ir gėlėse – vien ko verti Mirabelės sodai. Nuostabi miesto panorama atsiveria nuo gerai išsilaikiusios tvirtovės kuorų – ypač gražus istorinis miesto centras priklauso UNESCO saugomam pasaulio paveldui.
Kelionė prie tirpstančių ledynų
Apie 80 proc. Austrijos teritorijos užima kalnai – aukščiausia viršūnė Grosglokneris (3798 m). Būtent prie šio kalno driekiasi vienas sudėtingiausių ir įspūdingiausių turistinių maršrutų. Prieš 70 metų statytu siauru keliu per Žemutinio Tauerno nacionalinį parką iš lėto rieda mašinos, motociklai ir autobusai – pakylama iki tokio aukščio, kur nebeauga medžiai, o vien tik samanos ir akmenys. Pakerėti Alpių snieguotų viršūnių, tarpeklių ir slėnių, ne iš karto pajuntame, kad maždaug 2500 metrų aukštyje ima trūkti oro. Kalnų „liga” pasireiškia galvos svaigimu ir skaudėjimu, padažnėjusiu pulsu. Prastą savijautą leidžia užmiršti atsiveriantys vaizdai, ir Alpių pievų gyvūnija – švilpikai ir aukštikalnių strazdai, kurie noriai vaišinasi turistų mėtomais sausainiais. Grosgloknerio papėdėje nuvingiavęs 20 kv.m ploto Pasterzė ledyno liežuvis kaip ant delno – norintys gali nusileisti į tarpeklį ir pavaikščioti amžinuoju ledu, kuris, deja, sparčiai tirpsta – net po 5 – 10 metrų kasmet. Mokslininkų prognozės liūdnos – po 100 metų Austrijoje nebeliks nei snieguotų viršūnių, nei ledynų. Ne tik grožio gaila, bet svarbiausia, kaip tai atsilieps visai šaliai, jos gamtai. Austrai jau seniai tam ruošiasi; aukštai kalnuose įrengtos vandens saugyklos, į kurias suteka vanduo. Čia pastatyta hidroelektrinė pagamina 3 proc. šaliai reikalingos elektros energijos. Tokių elektrinių planuojama statyti ir daugiau.
Pamatyti iš arti snieguotų kalnų grandinę su Glosglokneriu ir ledynu ne visiems pasiseka – čia oras sparčiai keičiasi. Mums teko pajusti smarkaus ledinio oro gūsius, o kitą dieną čia iškrito sniegas – turistai meldėsi, leisdamiesi slidžiu kalnų keliu žemyn.
Ledo urvas tarsi pasakoje
Vienas didžiausių pasaulyje Verfeno ledo urvas, kurio ilgis siekia net 40 kilometrų, atrastas XIX amžiuje. Turistams prieinama tik 1,5 kilometro – žygiuojama laipteliais: 700 – į viršų, 700 – žemyn. Prieš įlendant į urvą, suvirpa širdis – ledo milžinų karalystė pasitinka smarkiu vėju, nuline temperatūra ir aklina tamsa. Pasišviesdami žibaliniais žibintuvėliais sekame paskui gidą per ledo karaliją: įspūdingus varveklius, milžiniškus ledo luitus, siauručius ledo koridorius. Šį ledo urvą 1600 m aukštyje virš jūros lygio kasmet aplanko apie 2 mln. turistų iš viso pasaulio.
Austrams tenka nemažai paplušėti, kad parodytų šį grožį: augdami ledai laužo laiptelius, sniego lavinos sugadina pakilimo takus. Išlindęs iš urvo, vėl pajunti gamtos galybę: kalnuose trankosi žaibai, griaudžia perkūnas, pila lietus. Teko ilgokai džiaugtis kalnų panorama, nes per audrą neveikia pakeltuvai. Per trumpą viešnagę Austrijoje teko vasaros metu pasimėtyti sniegu ir paslidinėti daugiau kaip 3000 metrų aukštyje, gėrėtis vienu galingiausių pasaulio krioklių, maudytis krištolinio skaidrumo kalnų ežeruose ir terminiuose baseinuose. Pasivaikščioti tarpeklyje su kabančiomis uolomis, tiltais ir galybe krioklių.