Net matant, kaip nuo kalno ritasi alpinistas, Sauliui Viliui nepraeina noras kopti į aukščiausias pasaulio viršūnes.
Alpinistas Saulius Vilius yra pirmasis lietuvis, įkopęs į vieną aukščiausių pasaulio viršukalnių Broud Piką ir ten išskleidęs Lietuvos trispalvę. Nuo 8047 metrų kalno, esančio Pakistano-Kinijos pasienyje, jis žvalgėsi liepos pabaigoje. Birželio pradžioje išvykęs iš Lietuvos S.Vilius namo grįžo prieš savaitę.
Tarsi du zuikiai
Iš pradžių S.Vilius keliavo kaip gidas su turistų grupe iš Lietuvos. „Labai norėjau lietuviams parodyti Pakistaną, – pasakoja alpinistas. – Lankėmės bazinėje stovykloje, matėme tą kalną, į kurį vėliau kopiau. Tarsi du zuikiai iš karto nušauti – ir darbą padarai – parodai žmonėms vietas – ir pasirengi kalnams.”
Lietuvis penkiskart yra kopęs į daugiau kaip aštuonių tūkst. metrų viršukalnes, bet tik tris kartus tikslas buvo pasiektas. Sako, kad sudėtingiausia jam buvo būtent Broud Pike Pakistane: „Labai statūs šlaitai. Riedantys akmenys, kuriuos stumia pavargę alpinistai. Aikštelėse mažai vietos palapinėms.”
Rizikinga net slogą gauti
Didžiausi pavojai alpinistams – kai blogas oras, daug sniego, tada galimos lavinos. „Kadangi kalnai aukšti, nuo jų dažnai kas nors krinta, – kiek ironiškai aiškina S.Vilius. – Ledas, akmenys. Be to, pats gali paslysti ir nulėkti nuo šlaito. Gali vėjas nupūsti.”
Kopiant į kalnus pavojinga bet kokia liga ar negalia – net kosulys ar sloga. Gripas ar plaučių uždegimas aukštumose progresuoja labai greitai, tai labai pavojinga ir gali baigtis mirtimi, jei skubiai nenusileisi žemyn.
Pasak alpinisto, esant aukštai gali pasireikšti plaučių ar smegenų edemos, kai renkasi skysčiai. Tokiu atveju reikia kuo greičiau keliauti apačion, papildomai kvėpuoti deguonimi. „Nusileidus ligos simptomai dingsta”, – tikina keliautojas.
S.Vilius iki šiol nesupranta, kas jam buvo nutikę 2005-aisiais. Tuo metu, kai turėjo paskutinę galimybę lipti į Gašerbrumo II viršūnę Pakistane, alpinistas pasijuto blogai. „Buvau ekspedicijos vadovas, – pasakoja pašnekovas. – Kai liko kelios valandos iki išėjimo, bazinėje stovykloje penkių kilometrų aukštyje man prasidėjo kosulys, dusulys ir kvėpavimo spazmai. Tiesiog negalėjau įkvėpti ir iškvėpti. Teko leistis žemiau. Taip ekspedicija ir baigėsi.” Kvėpavimo sutrikimai tęsėsi ir Lietuvoje, bet medikai taip ir nenustatė priežasties.
„Stebėk draugus”
Spaudoje buvo rašoma, kad per ekspediciją Pamyro kalnuose praėjusį savaitgalį mirė lietuvė. Svarstoma, jog nelaimė galbūt atsitiko todėl, kad ji pernelyg greitai užkopė į didelį aukštį. „Kiek žinau iš vieno šaltinio, fiziškai gana stipri ir sportuojanti moteris kalnuose buvo ne pirmą kartą, – teigia pašnekovas. – Manau, kad ji mirė ne dėl aklimatizacijos, ne todėl, kad buvo nepasiruošusi ir labai greitai lipo. Ir Lietuvos lygumose miršta žmonės. Priežastis gali būti širdis ar dar kas nors.”
Galbūt kalnuose atsidūręs žmogus turi kokių sveikatos sutrikimų, apie kuriuos nelabai žino. Alpinistas pasakoja istoriją, kaip šiais metais į Gaserbrumo II viršukalnės bazinę stovyklą atėjo gidė su savo grupe. Moteris kalnuose buvo ne kartą. Pasakė grupei, kas bus daroma kitą dieną: koks planas, kur bus einama. Ir nuėjo miegoti. Kitą rytą neatėjo valgyti. Kai kažkas nuėjo žadinti gidę, rado ją mirusią. S.Vilius svarsto, gal kokia liga paūmėjo dėl aukščio, reto oro.
„Kai dideliame aukštyje guli palapinėje, būk mielas, stebėk šalia miegančius savo draugus: ar vartosi ir panašiai. O kopiant reikia žiūrėti, ar kieno nors lūpos nepamėlynavo, – moko žinomas Lietuvos alpinistas. – Labai gerai, jei kopiant yra galimybė tikrinti spaudimą ar deguonies kiekį kraujyje. Pavyzdžiui, daugelis kopiančiųjų į Akonkagvos viršūnę neatlieka panašaus sveikatos patikrinimo.”
Kirtiklis – alpinisto stabdžiai
Klausiamas, ką kalnuose dar būtina žinoti, be ko negalima kopti, S.Vilius sako: „Nelygu, kaip aukštai kopi. Paprastai pradedama nuo nedidelių kalnų. Einant kalnų takeliu, reikia lazdos. Dar reikia mokėti ja naudotis. Kopiant į aukštus kalnus reikia turėti miegmaišį ir palapinę arba žinoti, kad ji bus, ir kas nors tau saugos vietą.” Alpinistui būtinas ledkirtis. Jis reikalingas kaip automobiliui stabdžiai. Kopdamas žmogus gali paslysti, tada ledkirčiu įsikerta, kad nepradėtų kristi.
„Šiais metais mačiau krintantį ispanų alpinistą. Jis buvo blogai prisitvirtinęs ledkirtį. Alpinistas ir ledkirtis apačion lėkė atskirai. Vadinasi, jis buvo netekęs „stabdžių”, bet ačiū Dievui, praskridus du ar tris šimtus metrų, plokštesnėje vietoje jam pavyko sustoti”, – kaip alpinistas išvengė žūties pasakoja S.Vilius.
Kai trūksta deguonies
Kalnuose aplinkui būna daug žmonių, bet pastaraisiais metais S.Vilius kopia vienas, su niekuo nesusirišęs. „Kartais kabo virvių turėklai, kuriais galima pasinaudoti. Bet kai kopiau į Broud Piką, prieš tai kelias dienas buvo blogas oras, todėl virvės buvo įšalusios į ledą”, – prisimena S.Vilius. Kiti ekspedicijos nariai, tarp jų virėjas, gidas ir alpinisto draugė, laukė bazinėje stovykloje.
2003 metais į Everestą lietuvis kopė turėdamas deguonies kaukę ir papildomai naudodamas deguonį, pastaraisiais metais į Gašerbrumą II ir Broud Piką – tiesiog kvėpuodamas retu aukštumų oru. Visos šios viršukalnės yra daugiau kaip 8000 metrų virš jūros lygio, aukščiausias kalnas – Everestas – 8850 metrų. „Žinoma, tose vietose, kur yra maždaug 30 proc. žmogui reikalingo deguonies kiekio, sunkus kiekvienas žingsnis. Plaučiai dirba kaip mašina. Kai trūksta deguonies, šąla veidas ir galūnės”, – sako alpinistas.
Pataikė į kuprinę
„Šį sezoną kopiant į Broud Piką buvo du didesni nelaimingi atvejai: vokietei krintantis akmuo sulaužė koją, lenkę krintantis ledas sužeidė plaučių srityje”, – teigia pašnekovas.
Kalnus pamėgęs S.Vilius keliauja daugiau kaip 20 metų. Didelių sužeidimų jam pavyko išvengti. Bet įvairių nutikimų būta nemažai. Akmenys dažnai aplink skraido. Nuo jų apsisaugoti alpinistas užsideda šalmą. S.Vilius sako, kad kalnuose krintantį akmenį reikia stebėti iki pat galo ir paskutinę akimirką pasitraukti. Būna, kad nepasiseka išsisukti. Tada ant rankų ar kojų lieka didelių mėlynių. „Kartą Kaukaze užkopiau į kalno viršūnę. Ji buvo labai graži. Buvau neprisisegęs virvės, pakeliui prisilaikiau už netvirtai stovinčio akmens ir nulėkiau žemyn, – ne paukščio skrydį prisimena alpinistas. – Gal 30 metrų lėkiau kūlversčiais. Apsidaužiau.”
Kitą kartą alpinistas kopė vadinamuoju kuluaru – plyšiu uolų sienoje. Jis buvo siauras, gal pusantro metro. Padėjo kristi didžiuliai akmenys. S.Vilius per metrą pasitraukė į šoną, o toje vietoje liko pritvirtinta kuprinė. Akmuo nukirto virvę ir numetė ją žemyn. „Jei būčiau likęs ten, manęs nebebūtų”, – ištaria keliautojas.
„Darbas padarytas”
Paprastų paslydimų S.Vilius neskaičiuoja. „Jei paslysti, įsikerti ledkirčiu. Tai įprastas dalykas. Lyg pargriūtum žaisdamas krepšinį”, – lygina alpinistas.
Kai pasiekia viršukalnę, S.Vilius labai nedžiūgauja. Dairosi, fotografuoja. Švenčia tada, kai nusileidžia nuo kalno. Lietuvis sako, kad kalnų viršūnėse alpinistai jaučiasi ne itin gerai dėl didelio aukščio ir nuovargio. Be abejonės, jam smagu, kad įkopė. Ir kad šios geros žinios žmonės laukia ir kalno apačioje, ir Lietuvoje. „Nuveikei kai ką gražaus. Tada darbo diena baigėsi ir laikas eiti namo”, – kasdieniškai apie nekasdieniškus dalykus sako S.Vilius.
Aukščio baimė
„Alpinizmas man gyvenimo būdas. Kiekvieną dieną kur nors lipu”, – sako pašnekovas. Šiaulietis S.Vilius pomėgį kopti yra pavertęs savo profesija. Jis yra aukštalipis. „Lipu į bažnyčios bokštus, kaminus, bet kur, kur negalima ar per brangu naudoti techniką”, – sako S.Vilius.
Alpinistas tvirtina aukščio baimę visada jaučiąs. Kalnuose jam baisu, kad nukritus žvėriškai skaudės. „Tai konkreti baimė, ne šiaip abstrakti. Bet būti aukštai man patinka”, – teigia Lietuvos alpinizmo asociacijos prezidentas.