Ariogaloje vėl susirinko Lietuvos visuomenės gražioji dalis. Tų žmonių grožis – širdyse ir akyse. Tėvynės meilė jiems ne kokia nors patriotizmo ugdymo programa arba nauja pedagogų konferencijos tema. Jiems tai vertybė ir stiprybė, padėjusi atlaikyti, kas neatlaikoma, ištverti, kas neištveriama. Gyvenimo dalis, kuriai žodžių kaip tik nereikia. Kas myli – tas tyli, yra tokia graži lietuviška patarlė.
Bet nors dalį tos širdies ir atminimo reikia perduoti jaunimui. Tenesidžiaugia šėtonas, kad senoliams išmirus jaunimą lengvai sudoros. Ir pats jaunimas, nepaisydamas kai kurių filosofų ir istorikų „postmodernistinio” poveikio, vis labiau atsigręžia į tėvynės gyvąją praeitį. Ji gyva senelių patirtyje ir tolimuose Sibiro kapuose, kurie rūpi, kurie vėl svarbūs ir verti aplankyti. Tokia Lietuva nemirs, tegu tik ji stiprėja.
Ir vis dėlto tarkime šį tą apie Lietuvos visuomenę. Ar yra viena Lietuvos visuomenė? Vargu. Verčiau matykim, kad jų – bent kelios.
Viena – tai dorovės, tiesos, laisvės visuomenė. Ji nėra vyraujanti ir, anot Česlovo Juršėno žodžių 1993-iaisiais, neužsakinėja muzikos. Tačiau ji įkūnija apaštalo priesaiką „tiesa padarys jus laisvus” ir pačiu savo buvimu liudija tiesą. Tai dvasios visuomenė, kuri tiki gėriu ir Lietuva.
Yra ir kelios kitokios. Pavyzdžiui, gerovės be dorovės. Tai vyraujančio materializmo ir konsumerizmo, šiurkščiau kalbant, pilvo arba vartotojų visuomenė, Vakaruose išvirtusi net į „gerovės valstybės” mitą.
Netoli jos – ir tuštybės visuomenė, ugdoma dirbtinio, netikro TV pasaulio ir dar neapsisprendusios – su gražiomis išimtimis – mokyklos. (Ar daug jose patrauklių ir idealistiškai nuteikiančių jaunimo organizacijų?) Taip tuštybės visuomenė su klausimėlių šedevrais Laisvės alėjoje ugdoma, ypač tarp jaunimo. Lyg tyčia, kad mažiau būtų smalsių ir norinčių žinoti, mąstančių, jaučiančių žmonių.
O vis dėlto jų yra! Turim tokių, kuriems rūpi ir skauda, kurie nori imtis atsakomybės už tėvynę. Jie sieks ne tik asmeninės karjeros, bet ir bendrojo gėrio. Vis daugiau jų matome Ariogaloje.
Galų gale – išeinančiųjų svetur visuomenė. Nelaimė ta, kad ir čia, Lietuvoje gyvenant galima širdimi išeiti svetur, kai tėvynės meilės vietą užima nemeilė. Tada nesunku ir nusigręžti amžiams. Žinia, ne kiekvienas, kad ir nusivylęs engėjais ar neteisybėmis, sutapatina valdžią su tėvyne ir nusigręžia amžiams. Bet…
Iš kur visa tai? Kas palaiko tokį suskilimą Lietuvoje ir vis nesiformuojančios piliečių visuomenės skaldymą?
Be abejo, senieji ilgo veikimo nuodai ir nauja gudri propaganda. Iš už jos kai kada kyšo atsinaujinantys „našių” kėslai valdyti Lietuvos žemę iš Rytų. Lengviausia valdyti tuštybės žmones ir dvasios vergus. Antai skiepijama pasąmonėn, tarsi baisus revanšas už Kovo 11-ąją, neva „sava valstybė – blogis”. Apie tai ir vergų dainos: prie ruso man buvo geriau! Amžinatilsį Vytautas Cinauskas, kurio Ariogaloj nebepamatysime, paliko tokią eiliuotą satyrą, ir jam už tai nedovanojo.
Taip dainuojant, bent mintyse, ateina gelbėtojai Jura su Lena, kurie suvystė Rolandą į popieriaus rulonėlį, ateina Lietuvos gelbėtojas Viktoras iš Archangelsko, kuris nūnai Maskvoje gitara pritardamas, nepriklausomos šalies ekranuose propaguojamas, ilgesingai dainuoja apie „naš Kedainia?”. Visa Lietuva turėjo tapti „naš Kedainia?”, o rinkėjų visuomenė nuvaroma iki vaikų lygmens: „dadu, dadu, duok man ledų”.
Žinoma, ši istorija nebaigta. Ateinantys vieni ar dveji metai mūsų neatspariai, suskilusiai visuomenei bus labai svarbūs, gal net lemtingi.
Tad ką daryti?
Pirmiausia atsikratyti plepalų, neva mūsų nedaug ir nieko negalim padaryti. Netiesa, mūsų daug, tik reikia nenusiminti ir žadinti miegančiuosius.
Tai tik vyriausybė kokia nors teisinasi negalinti nieko padaryti, kai iš tiesų nenori daryti. O žmonės viską gali, ir ne tokias problemas anksčiau susitelkę išsprendėm.
Darykim viską, kad Lietuvoj būtų daugiau šviesos ir tiesos. Darykim, kad rastųsi daugiau piliečių, o mažiau – pliuškių.
Pagal kalbą, pasakytą Ariogaloje
2007 m. rugpjūčio 4 d.