Kurortinis romanas atidedamas

Kurortinių romanų geografija išsiplėtė nuo Palangos iki Naujosios Zelandijos. Ir tuomet pasigirdo balsai: jie nebemadingi!

Ieškau draugo prie jūros

„Jauskitės laisvai, atsipalaiduokite, negalvokite apie vaikus ir vyrą/žmoną, užmegzkite romaną!” Tokie terapeutų, psichologų ir kitų sielos gydytojų patarimai dar visai neseniai išlydėdavo mus, dūstančius nuo šeimyninio gyvenimo dulkių, į kurortus. Laikai pasikeitė. Kurortinį romaną dabar psichologai vertina kaip atgyveną. Tarsi tai būtų per žmonijos evoliuciją nunykusi beždžionės uodega. Ir pataria: kam kurortas? „Romanizuokitės” tiesiog darbo vietoje arba po jo. Kaip prancūzai – cinq a sept (nuo penkių iki septynių). O po to laimingi grįžkite į jaukius namus.

Gaila. Apie ką reiks kalbėti su draugėmis po atostogų? Pradėsi pasakoti, kaip svaiginamai žėrėjo įkritusi į jūrą saulė, o jis, romantiškas nepažįstamasis, giedojo giesmių giesmę saldžiau nei karalius Saliamonas Sabos karalienei. Ir išvysi žiovaujantį veidą – nuobodu. Ką gi veikti XXI amžiaus pradžios moteriai, vienai nuvykusiai prie jūros? Vedžioti pudelį, valgyti ledus ir suptis laivelyje? O vyrui?

Jis gi ne koks rašytojas, kad nuo ryto iki vakaro graužtų plunksnakotį. Geriau skrudintą duoną lauko kavinėje. Su įdomia nepažįstamąja. Bet už tai dabar bus apšauktas senamadišku.

Ką daryti, kai beveik visi norime atitikti laiko dvasią ir būti stilingi? Ieškoti atostogų romano ar sukandus dantis išlikti madingam? Apie tai turėtų išmanyti šiuolaikiniai rašytojai.

Kam nereikia romanų

Rašytoja Ugnė Barauskaitė kurortuose nesivelia į pažintis: „Atostogauju viena ir visada turiu ką veikti. Dažniausiai atostogauju Palangoje ne sezono metu, be vaikų, be vyro. Pasak aktorės Eglės Gabrėnaitės – aš esu pakankamai sau įdomi. Man svarbu per atostogas pajusti savo vidinį gyvenimą ir save. Kurorte aš rašau. Per pastarąsias atostogas parašiau knygos pradžią. Dabar ji atitolo.” Apie ką rašyti, jei išnyksta vienas srauniausių siužeto krioklių – atostogų romanas? Ugnei juokingas toks klausimas. Pasirodo, rašytojai mokosi iš svetimų klaidų ir malonumų, ir jiems nebūtina kišti pirštų tarp durų norint sužinoti, ar skauda: „Rašytojai ne visada siekia viską išgyventi patys. Nesugebėčiau įsivelti į tiek romanų, kiek man papasakoja draugės. Aš nemėgstu naujų pažinčių. Bet apie jas daug žinau.”

Galbūt rašytojai vyrai jausmingesni? Ir jie žino tikrą kurortinio romano skonį? Rašytojas Aidas Puklevičius sužlugdė šias viltis: „Ne, aš neturėjau kurortinių romanų. Nesu to išbandęs. Visa tai man tik teorija. Tačiau, jeigu norite, pasakysiu, kaip suprantu tobulą kurortinį romaną. Tai romanas be skaudžių pasekmių. Turintis laimingą pabaigą. Toks, kuris leidžia žmonėms pailsėti nuo savo gyvenimo, bet jo nesudarko, nepadaro radikalių, negerų pokyčių. Man apskritai keista, kodėl dar kalbama apie tuos kurortinius romanus? Jeigu esi laimingas, tai ko tos laimės kurorte ieškoti? O jeigu esi nelaimingas, tai kiekvieną dieną gali ieškoti. Kam laukti atostogų?”

Nebūkime egoistai

Dėl nykstančių kurortinių romanų kaltas pašėlęs gyvenimo tempas. Tai jis mūsų TV, radijo, podiumo bei politikos įžymybes kas šeštadienį įmeta į naujos meilės glėbį. Neatsilaiko ir kitos ES šalys. Čekijos premjeras Mirekas Topolanekas ką tik susilaukė sūnaus su parlamento pirmininko pavaduotoja Lucie Talmanova – su ja turėjo rimtų ryšių. Net nesulaukęs atostogų! Pastaraisiais metais kurortai suviliodavo nebent krepšininkus ar pramogų verslo atstovus. Tik jie ir palaikė beišnykstantį kurortinį romaną. Apie tai, kur ir su kuo jis vakarieniavo, pavyzdingai rašė kai kurie spaudos leidiniai. Kas būtų, jei jie įžiebtų didesnę kurortinio romano kibirkštį – su naktimi apartamentuose ir pan.? Atsakau savo galva, bet ši žinia tikrai į paskutinius puslapius nustumtų pranešimus apie potvynio paskandintą Lietuvos parlamentą su visais 141 išrinktaisiais. Kurortinis romanas galingas. Todėl ir skaudu, kad nyksta.

Labiausiai neramu dėl psichologų. Rudenį, kai išskrisdavo paukščiai ir sugrįždavo žmonės po atostogų, psichologai gaudavo daug darbo. Nes 80 proc. kurortinių romanų baigiasi nesėkmingai. Visi, patyrę šiuos trumpalaikius malonumus, privalo išsipasakoti. Mama nesupras, o vyrui ir vaikams nepapasakosi. Su kuo pasidalyti paslaptimi? Negyvensi su savo vasariniu romanu kaip pingvinas su akmeniu, beviltiškai laukdamas, kas iš jo išsiris. Todėl nelaimingi įsimylėjėliai traukia į psichosalonus bei kabinetus. Tik psichologas pajėgus iškentėti trumpalaikio susižavėjimo atsivėrimus. Nusiperki valandą, ir ji tavo – gali pasakoti ką nori ir kaip nori. Nepatinka psichologo šukuosena? Atsigulk užsisukęs ant kanapos, ji neblaškys prisiminimų.

Nebūkime egoistai. Nepalikime be darbo sielos ir jos gydymo profesionalų. Ir neužmirškime tradicijų. Tango su lambada nesugebėjo išstumti mūsų klumpakojo. Pabandykime išsaugoti ir kurortinį romaną. Kad ateities kartos, kurios turbūt net nežinos, kas yra atostogos, suprastų, kaip gyveno ir ilsėjosi jų protėviai. Manau, kurortinis romanas galėtų būti paskelbtas kultūros paveldu. Su Nidos kopomis ir Baltijos pakrante nuo Klaipėdos iki Būtingės.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Moterims su žyma , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.