Druskininkai atsisveikina su egzotišku, tačiau ne visų mėgtu baltarusių pensininkų turgumi, kuris vietos žmonėms žinomas kaip „Lukašenkos turgus”.
Vietoj prekyvietės, kurioje lankėsi ne vienas žymus politikas ir visuomenės veikėjas, išdygs modernus biurų ir gyvenamųjų patalpų pastatas, rašo „Respublika”.
Apšiurusi medinė tvora Ligoninės gatvėje slepia tik suplyšusias turgininkų palapines. Prekyba iš kurorto prieigose, pušyne, pasislėpusios vietos perkelta į kitas vietas. Į kitą turgų, priklausantį vienai bendrovei, taip pat į Vilnių, Veisiejus, Marijampolę, Kalvariją ir Alytų.
„Tai gali būti ir konkurentų darbas”, – tvirtina buvęs turgavietės savininkas, kelias kadencijas Druskininkų savivaldybės tarybos nariu buvęs Jokūbas Agintas.
Pasak jo, nesibaigiantys anoniminiai skundai, mokesčių inspektorių, tikrintojų iš ministerijų vizitai privertė susimąstyti apie verslo pabaigą. Paskutiniu lašu tapo piratiniai muzikos įrašai, kuriuos inspektoriai aptiko tarp baltarusiškų prekių.
Galvojęs apie 5 mln. litų dotaciją turgaus rekonstrukcijai, pritaikant jį prekybai žemės ūkio produktais, savininkas neteko kantrybės ir pardavė turgų kauniečių bendrovei.
Vis dėlto pagrindine kliūtimi prekybininkams iš Baltarusijos tapo ES direktyvos. Pagal jas ne ES šalių piliečiai negali prekiauti Lietuvoje. Kai kuriems padėdavo draugai: užregistruodavo pas save ar patys išsipirkdavo už juos prekybos liudijimus.
„Iškelti „Lukašenkos turgų” buvo pirmoji mano mintis, kurią turėjau tapęs Druskininkų meru, – „Respublikai” sakė kurorto vadovas Ričardas Malinauskas. – Suprantu viską: pigios baltarusiškos prekės buvo apčiuopiama parama ir kaimynams baltarusiams, ir mažas pajamas turintiems lietuviams. Sutinku, kad šis turgus buvo savotiška atrakcija kurorto svečiams iš Vokietijos, Izraelio, Lenkijos, bet pakilus kainoms pačioje Baltarusijoje jis jau buvo pasmerktas”.
R.Malinausko žodžiais, kalbant apie kurorto įvaizdį turgus tikrai nebuvo Druskininkų pasididžiavimas. „Uždarę jį nieko nepraradome. „Lukašenkos turgus” – jau istorija”, – teigė meras.
Dar 2001 metais, pradėjus kovą prieš šią turgavietę, pasak R. Malinausko, tuometinis savivaldybės narys J. Agintas beveik metus vis rasdavo priežasčių atidėti persikėlimo terminus. „Jei rimtas vyras duoda žodį, jį reikia tesėti”, – tokiu elgesiu stebėjosi meras.
„Tame turguje lankėsi ir Sakalas, ir Karosas, ir Juršėnas. Visiems patiko. Kalbėta buvo ir su Brazausku, kad tik šį turgų paliktų. Bet supratau, kad galva sienos nepramuši”, – tvirtino J. Agintas.
Baltarusijos prekeiviai savo ruožtu nepraleido progos užversti valdžią skundais. „Mus nerimą kelia faktas, kad šiuo metu visi baltarusiai prarado galimybę prekiauti Druskininkų turguje. Į turgavietę mūsų neįleidžia, ant prekystalių atsirado įžeidžiantys užrašai „Ne baltarusiams”.
Lietuviai, atvažiuojantys į Gardiną, tikrai nesusiduria su tokiais žmogaus teisių pažeidimo faktais. Tikimės tokios pačios tolerancijos bei pagarbos Lietuvoje ir mūsų atžvilgiu”, – rašė jie.
gaaaaaailaaaa 👿