„Haris Poteris ir Fenikso brolija“, arba Prie tamsos – daugiau drąsos

Su Hariu Poteriu turiu rimtų problemų dar nuo pirmojo Chris Columbus filmo. Gal ne tiek su Poteriu, kiek su poteriomanija. Su neįtikėtinai populiariu ir nuobodžiu reiškiniu, iš kurio stebuklų neišspaudė ir tokie originalūs režisieriai kaip Mike Newell ir ypač Alfonso Cuaron. Ko gero, pernelyg didelė rašytojos J.K.Rowling įtaka filmavimo aikštelėje neleido kino kūrėjams nukrypti į intriguojančią kairę arba dešinę.

Viskas taip, kaip turi būti. Nenoriu pasakyti, kad pastatymai – beviltiškai prasti. Jie tiesiog pilkai vidutiniokiški. Todėl, kai pasirodys šeštoji poteriados dalis, nuo komentarų susilaikysiu, nebent ji nuo ankstesniųjų serijų skirtųsi kaip diena ir naktis.

O šeštąją dalį režisuos tas pats David Yates, kuris mums pristatė „Harį Poterį ir Fenikso broliją”. Persona, kino pasaulyje išgarsėjusi dramatiškais televizijos filmais, kurie susilaukė prestižinių „Emmy” nominacijų.

Taigi D.Yates žengia A.Cuaron ir M.Newell pramintais takais. Į dar didesnę tamsą. Tai jau tampa tradicija, kurios nebegalima pažeisti – kiekviena Poterio ir kompanijos nuotykių serija vis tamsesnė ir niūresnė. Supraskit, vaikai žengia į suaugusiųjų pasaulį. Daniel Radcliffe jau visai nebesišypso ir nebesistebi magijos galiomis. Veidą iškreipia paaugliška depresija. Tas akivaizdžiai pritemptas niūrumas „Fenikso brolijai” daro meškos paslaugą. Tariama tamsa užuot stingdžiusi kraują verčia knapsėti iš nuobodulio. Žinoma, įvairiausi padarai ir pabaisų mišiniai su vizualiaisiais efektais bando gelbėti iš miego spąstų, tačiau iš apėmusio transo taip ir neišvaduoja. Kaip ir garsiai išreklamuotas Poterio bučinys. Nieko ten sensacingo, paprasčiausias pakštelėjimas iš meksikietiškos telenovelės.

Ir šiaip įspūdis toks, kad anksčiau personažai buvo daug gyvesni, kupini vaikiško smalsumo ir žavesio. Dabar gi visi rimtai susikaustę, tarsi tikėtųsi „Oskaro” už gyvenimiškai sudėtingus vaidmenis. Tiek Rupert Grint, tiek Emma Watson ir ypač Daniel Radcliffe paskendę nenusakomoje vienatvėje, tuštumoje, kančioje ir liūdnuose apmąstymuose. Tarsi trys depresyvaus roboto iš „Galaktikos gido” klonai.

Veiksmo „Fenikso brolijoje” gal ir daugiau nei ankstesnėse dalyse. Tik jis nesukelia jokių emocijų. Tvarkingai, holivudiškai padirbėta. Taip pat teisingai parinkti antraplaniai aktoriai ir be priekaišto suvaidinti šalutiniai personažai. Būtent jie ir palaiko „Fenikso brolijos” gyvybingumą, suteikia tą magišką nerūpestingumą, kuris labiausiai ir žavi kino pasakose… Ir kurio penktajam poteriados filmui labiausiai trūksta.

Ralph Fiennes, Alan Rickman ir Helena Bonham Carter stengiasi pasimėgauti kiekviena sekunde ekrane. Tačiau jų fantastiškai siaubingi epizodai trumput trumputėliai. Matyt, prodiuseriai bijo, kad genialūs aktoriai staiga „neužgrobtų” filmo. Mano galva, taip būtų geriau, nes poteriada baigia praryti pati save. Jokio smagumo. Vien tamsa ir paistalai.