A.M.Jurašienė: „Dabar tėvynė man labiausiai yra kalba”

Daugiau nei prieš tris dešimtmečius iš buto sostinės Šv. Mykolo gatvėje buvo priversti išvažiuoti ilgai ant briaunos balansavę Jurašai: režisierius Jonas Jurašas ir jo žmona, rašytoja, kritikė Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė. Iki šiol jie abu svarsto, kas iš esmės yra emigracija ir kaip keistai šią sąvoką koreguoja besikeičiantys laikai.

1969-aisiais niekas iš didelių rašytojų nepanoro apsigyventi šiame bute be patogumų, name su krosnimi ir be šilto vandens (anksčiau čia gyveno poetas Eugenijus Matuzevičius). Tada pusė buto buvo pasiūlyta jaunai autorei, Rašytojų sąjungos jaunųjų sekcijos narei Aušrai Sluckaitei. Tuos laikus mena medinių dievukų rinkinys ir tuomet jaunų dailininkų, šiandien žinomų dailės meistrų paveikslai.

Jurašai ką tik parvykę iš Liublianos, Slovėnijos, kur tarptautiniame festivalyje buvo rodoma mūsų Nacionalinio operos ir baleto teatro „Aida” – senokai pastatyta, bet vis dar gyvuojanti repertuare ir keliaujanti J.Jurašo režisuota opera.

– Jūs visada šalia J.Jurašo. Yra labai graži nuotrauka iš „Smėlio klavyrų” repeticijos. Toks įspūdis, kad ją stebi du režisieriai.

– (Juokiasi.) Ne, ne. Aš juk „Smėlio klavyrų” autorė. Natūralu, kad ir autorė stebi repeticiją. Mes tiesiog labai artimi draugai, dalijamės viskuo: sumanymais, abejonėmis, rezultatais. Ką rašau, jis skaito, o ką jis stato, aš žiūriu.

– Pernai duodamas interviu režisierius sakė, kad jūs jo patarėja, kritikė, įkvėpėja.

– O, jis moka kalbėti gražius žodžius.

– Kiek justi jūsų „režisūra” vyro gyvenime?

– Mūsų bendravimas lygiavertis. Mes bendraminčiai, artimi draugai, nelengvą kelią kartu nuėję žmonės, patyrę nemažai sunkumų ir pavojų, gyvenę keliuose kraštuose. Tai labai suartina. Sutvirtina ryšį.

– Ar tada galėjote nevažiuoti kartu su J.Jurašu?

– Tiesą pasakius, išvykti visam laikui nenorėjau, bet kitos išeities nebuvo – išsiskirti mums atrodė neįmanoma, net neįsivaizduojama.

– Kokia čia paralelė įmanoma – dekabristo žmona?

– Ačiū Dievui, ne į Sibirą, ne į lagerį išvykome, nors daug kas mums pranašavo tą kelią. Dekabristo žmona būtų dar viena etiketė, kurių nemažai jau turiu. Buvau vadinama dekadente, paskui disidente, o tokie įvardijimai reiškė tarybinio gyvenimo paraštę. Užaugau patriotų šeimoje, jaučiau stiprų prieraišumą tėvų žemei, todėl išvažiuoti buvo sunku. Taip pat ir dėl nežinios: esu juk baigusi lituanistiką, o Vakaruose tokia profesija vargiai pritaikoma. Bet viskas pasisuko kitaip…

Žinau, kodėl to klausiate, įtariu. Buvo paskleistos kalbos, kad J.Jurašą, nacionalinę vertybę, pasak vieno įsimenančio apibūdinimo, išvežiau aš: vieni tvirtino, kad į Izraelį, kiti – dar kažkur. Nenuostabu, kad įvairias kalbas skleidė tam tikros organizacijos, joms pavaldūs žmonės. Visokių kalbų mus atsivijo ir Amerikoje, čia tarp lietuvių plito gandai, kad esu prie J.Jurašo pristatyta KGB majorė.

– Ar bandėte tą neigti?

– Tokio absurdo neigti neturėjau jokio noro, bet malonu, kad tie, kuriems tai buvo pranešama, netikėjo pramanais.

– Jūsų tuoktuvės vyko Aušros vartų koplyčioje.

– Tiesa.

– Irgi tarsi antisovietinis akibrokštas.

– Ir jas apipynė legendomis: kalbėta apie karietas, arklius, aukso raidėmis išrašytus pakvietimus. Nieko panašaus – vestuvės buvo gana kuklios. Elgėmės taip, kaip jautėme, darėme tai, kas mums atrodė svarbu.

– Kaip jums prilipo dekadentės vardas?

– Seniai tas buvo… Gal dar universitete. Tada itin aktyviai veikė komjaunimo organizacija. Studentus skirstė pagal socialinę kilmę, klasinę priklausomybę, pažiūras. Mūsų dideliame kurse dauguma buvo iš valstiečių, keli iš smulkiosios buržuazijos, vienas liumpenproletaras ir trys buržuaziniai inteligentai, kitaip sakant, visai svetimkūniai: Tomas Venclova, Judita Vaičiūnaitė ir aš. Paskui prilipo ir dekadentės etiketė.

– Įsidarbinti grožinės literatūros leidykloje turbūt padėjo jūsų intelektas – jo nuneigti nebuvo galima.

– Tokie seni laikai, net nelabai norisi į juos grįžti. Dar studentė ėmiau dirbti leidykloje jaunesniąja redaktore. Baigusią mane buvo numatyta išsiųsti į kaimą mokytojauti, bet nepavyko. Komjaunimo organizacijos sekretorius Juozas Stepšys nuėjo pas leidyklos vyriausiąjį redaktorių Jurgį Tornau reikalauti, kad mane atleistų – tą esu aprašiusi autobiografijoje. J.Tornau, tvirtas žmogus, pasakė: prašau uždaryti duris iš anos pusės. Taip likau redaktore.

– Jūsų „Kritikos štrichai” (1963) – rimta paraiška. Platus žvilgsnis, tikslus procesų suvokimas ir įvardijimas. Ar negaila, kad turėjote nutilti kaip kritikė?

– Ta knygelė išėjo ne tokia, kokia sumanyta, daug kas išmėtyta. Dabar ji man atrodo net neverta dėmesio. Tada rašyti kritiką buvo slidu ir nedėkinga, nuolat laviravai tarp to, ką norėjai pasakyti ir tarp to, ko iš tavęs būdavo reikalaujama. Kai pristačiau antros knygos prospektą, jau atsisakė išleisti – ten nebuvo nieko apie „svarbiuosius” tarybinius poetus. Atsisakė leisti ir mano trumpų apysakų knygą, jai prikišo beidėjiškumą, estetizavimą. Spausdintis darėsi vis sunkiau – taip po truputį atsidūriau juoduosiuose sąrašuose. Vienintelė satisfakcija – dirbdama leidykloje galėjau padėti daugeliui jaunų poetų ir rašytojų. Jie pasitikėjo manimi, o aš jais.

– Kas jie?

– Daugiausia jaunoji karta, leidusi pirmąsias ar antrąsias knygas: J.Vaičiūnaitė, Sigitas Geda, Juozas Glinskis, Juozas Aputis, Algimantas Mikuta, Vladas Šimkus. Redagavau keletą Justino Marcinkevičiaus rinkinių, su juo išliko puikūs santykiai. Užsimezgė bičiuliški ryšiai su Juozu Grušu. Ką tik baigusiai universitetą man pavedė redaguoti Vincą Mykolaitį-Putiną, paskutinius jo rinkinius. Dirbau su Ieva Simonaityte, labai nemažai su Mykolu Sluckiu. Iš įdomesnių atvejų – Vytautas Sirijos Gira, itin savito charakterio asmenybė. Sunkesni reikalai su Antanu Miškiniu. Man buvo be galo skaudu matyti šį žmogų palaužtą – prireikė daugelio metų, kol jis atsitiesė, grįžo prie savo tikrojo poetinės išraiškos būdo. Tada iš išgąsčio rašė, ko iš jo net nebūtų buvę reikalaujama. Bandžiau leisti jam tai suprasti, bet jis ir manęs bijojo.

– Redagavote ir pirmąją Jono Juškaičio knygą?

– Apie tai jis ir pats rašė. Reikėjo kaip nors išlaviruoti, kad knyga iš viso pasirodytų – dėl priešiško nusiteikimo prieš autorių. Su poetu ir dabar pasikalbame, prisimename tuos laikus.

– Skaitydamas jūsų „Kritikos štrichų” etiudą apie Putiną pamaniau, kad jis galėjo virsti disertacija.

– Kelias į aspirantūrą man buvo užkirstas, todėl ir dirbau leidykloje. Mano pažiūros neatitiko to laiko reikalavimų, kad tapčiau aspirante.

– Teko pabendrauti su Putinu?

– Taip, dažnai lankydavausi jo namuose, liko puikių prisiminimų. Nepaprastai inteligentiškas ir intelektualus, labai žmogiškas, trapus ir jautrus. Nebuvo ten ką daug redaguoti, svarbiausia – apginti jį nuo cenzūros, stengtis, kad tie rinkiniai išeitų tokie, kokių poetas norėjo. Žinoma, teko lankytis vadinamajame Glavlite, kur cenzoriai šaukė, ką iš viso veikiu, kokia aš redaktorė, jeigu galėjau praleisti tokius pesimistinius eilėraščius. Bet tie rinkiniai – „Langas” ir „Būties valanda” – pasirodė, ir ačiū Dievui.

– Ką gražiausia prisiminti iš to nykaus laiko?

– Yra ką gražaus prisiminti. Laikas nemalonius dalykus užneša dulkėmis, apie juos nesinori daug kalbėti, prie jų grįžti. Jaunoji karta jau sunkiai suprastų, kokiais laikais gyvenome, ką tada reiškė išlikti švariu žmogumi, neprasilenkti su sąžine, neišversti kailio. Dabar tokios sąvokos, man regis, iš viso neegzistuoja. Mes turėjome stiprų solidarumo jausmą, kurio dabar pasigendu. To meto valstybinėje, kitaip sakant, sovietinėje leidykloje dirbo daug dorų, sąžiningų žmonių, dauguma stengėsi padėti lietuvių kultūrai, kad ji išliktų, gyvuotų, kaip sakydavo profesorė Vanda Zaborskaitė, kad žolė kaltųsi pro akmenį, cementą, tarybinį luitą. Tos misijos pajautimas (apginti, išlaikyti savo kalbą, literatūrą) liko gražus prisiminimas. Kiek buvo galima žaisti tuos pavojingus žaidimus su režimu, kitas klausimas. Kai vietoj Alfonso Maldonio vadovauti ėmė Kazys Ambrasas, supratau nebegalėsianti toliau čia dirbti. Iš leidyklos išėjau. Į Jaunimo teatrą, literatūrinės dalies vedėja. Neilgai teko dirbti, nes jau stovėjome ant briaunos.

– Ar galima sakyti, kad sukotės bohemos rate?

– Keista, kad vis dar mėgstama apie tai kalbėti. Bet kokia čia ta bohema? Dabar daug kas atrodo juokinga. Labiau ja tiktų vadinti Balio Sruogos, Kazio Binkio draugiją. O mūsų laikais? Vieni sako bohema, kiti – salonai. Tie žodžiai man atrodo net netinkami skurdžiam tuomečiam mūsų gyvenimui. Žinoma, pasėdėdavome per naktis, dalydavomės sunkiai prieinama ir draudžiama literatūra, skaitydavome išeivijos poeziją, rusų poetus (O.Mandelštamą, B.Pasternaką, M.Cvetajevą, A.Achmatovą), keitėmės nuomonėmis ir gerdavome vyną. Jeigu čia bohema, tada taip, aš bohemininkė. (Juokiasi.)

Tiesiog tai buvo gražus būrelis jaunų, pilnų lūkesčių žmonių, kurie stengėsi kuo daugiau susemti į save pasaulio kultūros vėjų, susiurbti informacijos ir kurti ką nors savito, tikro. Jauni rašytojai ir dailininkai.

– Ar tie susitikimai kaip nors veikė literatūrą, dailę?

– Manau, kad taip. Pirmiausia tuo, kad kiekvienas jautė kito palaikymą, stengėsi vienas kitam padėti, skatinti kūrybinę raišką. Pagaliau tai buvo tylus priešinimasis vyraujančiam melui, propagandai. Tie anuomet nežinomi dailininkai šiandien klasikai, taip pat ir poetai. Manau, tai nepraėjo be pėdsakų, veikė ir kūrybos procesą.

– Kokį vyną gerdavote?

– Nekokį… Vienu metu parduotuvėse pasirodė nepaprastas dalykas – vynas iš Alžyro! Ant butelio dugno likdavo tirščių krūvelė…

– Ar buvote „Neringos” lankytoja?

– Bet jūsų klausimai sukasi vis apie tas, mano supratimu, putas, kurios plaukioja aplink žmones! Upės vanduo seniai nutekėjo, o putos, atrodo, liko. Jeigu tai iš tikrųjų įdomu, galiu pridėti dar kelias detales: rūkiau, mūvėjau juodas kojines, ryšėjau juodą skarą. Gal čia iš dalies to vadinamojo dekadentizmo ištakos… Juodą spalvą ir šiandien mėgstu, o rūkyti – nerūkau senokai.

Kavines labai mėgo mano geriausia draugė J.Vaičiūnaitė. Tai buvo galimybė išsprūsti iš pilkos tarybinės kasdienybės, susitikti su kai kuriais protingais žmonėmis, dažnai vyresniais, kurie turėdavo visokių prisiminimų papasakoti. Mes irgi dalijomės savo mažais išgyvenimais, planais, rūpesčiais, šviežiais eilėraščiais. Tada ir „Neringa” buvo kitokia. Dabar galvoju: deja, lietuviams reikalinga kokio nors pavojaus akivaizda, kad jie vienas kitam atsivertų savo gerąja puse. Anuomet palaikyti vienas kitą buvo esminis dalykas, tarsi nerašyta taisyklė. Mano nuomone, dabar labiausiai pasikeitę yra žmonių santykiai. Atėjo laisvė, bet žmonės nežino, kaip ja naudotis ir naudojasi labai keistai. Lyg viesulu čia įsisuko hipertrofuotas laukinis kapitalizmas, sumišęs su vis dar sovietiniu mentalitetu. Matau savo tautos bruožus, kurių anksčiau nepastebėdavau: didžiulį gobšumą, pavydą, aroganciją, agresiją. Gal šios savybės anksčiau negalėjo išsiskleisti todėl, kad buvome užspausti ir toli nuo valdžios lovio, o pinigai neturėjo vertės?

– Iš tolimų tolių atplaukė žinios, kad „Neringoje” nieko nevalgydavote, tik gerdavote kavą. Tiesa?

– O! (Juokiasi.) Tiesos yra, bet aš valgydavau – bulvių ragelius su grybų padažu. Kartais. Mes juk neturėjome pinigų.

– Šis patiekalas išliko valgiaraštyje.

– Taip, buvau nuėjusi paragauti, truputį kitokio skonio. Viskas labai paprasta – tada nebuvo už ką dažnai valgyti „Neringoje”. Taip pat ir Judita, ji ištisai gerdavo kavą. Dar ir todėl, kad negerdavo alkoholio – nė lašo, niekada gyvenime. Sakydavo, aš svaigstu nuo kitų aplinkui mane.

– Pasigendate Juditos?

– Labai. Gal ir dėl to dabar Vilniuje labiau jaučiuosi kaip svečias, kuris atvažiuoja ir mažai su kuo gali pabendrauti. Pasigendu ir Juditos, ir Rimtauto Gibavičiaus, ir kitų draugų, kurių nebėra arba kurių nebegaliu atpažinti.

– Anuomet išvykote į laisvąjį pasaulį, bet – dėl objektyvių priežasčių – juk nebuvote laisva tiek, kad visiškai realizuotumėte savo talentą ir galimybes.

– Taip, iš dalies taip. Karta, kuri emigravo po karo, telkėsi į grupes; vienas kitą palaikydami, jie kūrė tam tikrą literatūrinę atmosferą ir galėjo veikti. Mūsų atvejis kitoks. Mes buvom pavieniai „išeiviai”, kuriems jau sunku buvo pritapti prie ankstesnės emigracijos. Stengėmės įsigyventi margoje vakarietiškoje visuomenėje.

Man pasisekė, kad buvau pakviesta į „Laisvosios Europos” radiją, taip galėjau uždirbti duoną, nors iš tiesų tas darbas atimdavo visą laiką.

Tas truko dvidešimt metų. Man buvo labai svarbu, kad Jonas turėtų galimybę kurti, kad jo rankos nebūtų surištos. O įsitvirtinti ir ką nors nuveikti Vakarų pasaulyje nelengva. Bet jis pralaužė ledus. Prie savo rašymų grįžau tik nustojusi dirbti radijuje. Kita vertus, nebūtina rašyti, kad galėtum save realizuoti. Esama ir kitų būdų šiame margame plačiame pasaulyje.

– Jūsų darbas „Laisvojoje Europoje” režimą siutino.

– Dėl jo tik pagausėjo žiaurių šmeižtų apie mus. Kaip įstengė, taip šmeižė. Ir apkalbomis, ir per spaudą. Man buvo skaudu, kad tą turėjo skaityti mano tėvas ir sesuo.

Kai į Vakarus jau pradėjo atvykti žmonės iš Lietuvos, jie bijodavo mane susitikti, vengdavo tarsi raupsuotosios, – tiek būdavo prigąsdinti. Ir jaučiausi kaip raupsuotoji. Netgi Sauliui Tomui Kondrotui buvo prisakyta: tik nebandyk su ja susitikti, labai pavojingas žmogus.

– Visa etikečių kolekcija.

– Jų tikrai netrūko. Jūs pats jau kiek išvardijote: bohemininkė, dekadentė ir taip toliau. O dabar ir „dekabristo žmona” (Juokiasi.)

– Iš kur atėjo tokie originalūs jūsų grožinės kūrybos vaizdiniai? Iš vaikystės, o gal kaip tik iš vadinamosios bohemos? Iš laisvo žvilgsnio į pasaulį?

– Nežinau. Jei turite galvoje „Miesto madrigalus”, tai jie buvo traktuoti kaip svetimkūnis, beidėjiška, aristokratinė ar dekadentinė proza.

– Tai miesto proza. Koks jumyse išlikęs gimtojo miesto vaizdas?

– Gimtinė – Kaunas, bet augau Vilniuje. Šis miestas įaugo į širdį ir ten pasiliko. Dabar jame apsilankius apima prieštaringi jausmai: tarsi būtum grįžusi į savo vietą, savo aplinką, bet išeini į gatvę, matai žmones, bandai bendrauti, skaitai spaudą, ir visuomenėje pasijunti svetimas. Jau nebegali pasakyti, kad esi čia savas žmogus.

– Kaip prisistatote, kas esate? Rašytoja?

– Po daugelio metų darbo leidykloje ir domėjimosi pasaulio literatūra žinau, kad žodį „rašytojas” vartoti reikėtų rečiau nei Lietuvoje įprasta. Taip, rašiau prozą, pjeses, libretą, esė.

– Rašymas teatrui – iš reikalo ar įdomumo?

– Kai gyveni su teatro žmogumi, juo įdomiau pabandyti. Pradėjau nuo inscenizacijų. Pirmoji – „Didysis dykvietės žaidimas” pagal Ferenco Molnaro knygą. Ji liko Kultūros ministerijos stalčiuose. Girdėjau, kad vėliau, man išvykus, spektaklį pagal šį F.Molnaro kūrinį statė Jonas Vaitkus.

Keturis mano darbus scenoje įgyvendino J.Jurašas: tai pjesės „Zekai”, „Marina: sielos valanda” (abi Niujorke), „Smėlio klavyrai”, „Lokio” libretas (Lietuvoje).

– Ar kada nors norėjote bent jau pabandyti režisuoti?

– Niekada. Režisūra – sudėtinga profesija. Jai reikalinga sceninė vizija ir specifiniai gabumai, kurių neturiu.

– Tebesvarstote, kas yra emigracija?

– Išvykome be teisės grįžti. Pasak Bronio Savukyno termino, buvome ir esame egzilantai. Dabartinė emigracija visai kitokia: ji daugiausia ekonominė. Be to, galima išvažiuoti, vėl parvažiuoti. Sienos atviros ir žmogus turi teisę laisvai pasirinkti.

Bet jei jau sykį buvai atplėštas ir žinojai, kad visam laikui, tai turėjo visiškai kitokį psichologinį poveikį, kitaip veikė savijautą. Gyvenimas kitoje kultūroje žmogų keičia. Po ilgo laiko grįžęs jauteisi jau svetimas. Skaudu tai suvokti. Kas esi – pasaulio pilietis ar tik svečias visur – sunku pasakyti. Juk dabar visas pasaulis tampa globaliu kaimu.

– Kas tokiu atveju yra tėvynė?

– Galbūt labiausiai – kalba.

– Tokiame kontekste visiškai priblėsta kosmopolitizmo sąvoka.

– Man regis, šiais laikais ji nebeegzistuoja. Bet rašančiajam i svarbu būti arčiau gimtosios žemės kaip kalbos šaltinio.

– Kur jaučiasi savas jūsų sūnus Joris?

– Jis į Vakarus išvyko šešerių. Lietuviškai kalba puikiai, mielai atvažiuoja į Lietuvą, stengiasi čia jaustis savas, bet kartais jam nelabai sekasi. Jeigu jau man tai sunku, jam juo labiau.

– Paskutinis klausimas, galbūt turėjęs pradėti šį ilgą pokalbį – kokia bus jūsų nauja knyga, kada jos laukti?

– „Egzilantės užrašai” turėtų pasirodyti rudenį. Tai esė, portretų eskizai, impresijos, noveletės – tekstai, daugiausia rašyti per pastaruosius šešerius septynerius metus, savotiškas liudijimas apie kultūros žmones, ryškesnes asmenybes, palikusias pėdsaką mano atmintyje. Apie sutiktuosius ir palydėtuosius, tarp kitų – apie J.Vaičiūnaitę, R.Gibavičių, Aleksandrą Kašubienę, Mariją Gimbutienę, Joną Aleksą ir kt. Rašau ir apie savo tėvą, kurio grįžusi neberadau. Spausdinu pluoštą novelečių, poetinių miniatiūrų. Bus nemažai nuotraukų, reprodukcijų, faksimilių.