Neseniai paskelbti „Vilmorus” atliktos Lietuvos gyventojų reprezentatyvios apklausos duomenys atskleidė visuomenės požiūrį į religines bendruomenes (tiek tradicines, tiek naujuosius religinius judėjimus). Tyrimas tik patvirtino būgštavimus, kad religinės tolerancijos požiūriu mūsų visuomenėje esama nemenkų spragų.
Pirmiausia tyrėjai atskleidė religijai itin netolerantišką Lietuvos visuomenės dalį. Ji užima nuo 5 iki 10 proc., tačiau šie žmonės net tradiciniams krikščionims nepripažįsta teisės į visuomenės informavimą, mokytojo ir valstybės tarnautojo darbą, įsivaikinimą, teisės eiti svarbias pareigas ar būti Seimo nariais.
Galėtume drąsiai teigti, kad sovietmečiu plačiai diegtas ateizmas paliko savo pėdsakus. Mūsų visuomenėje esama žmonių, kurie visiškai neigiamai žvelgia į bet kokias religines apraiškas. Čia susiduriame ne su kokiomis nors atsitiktinėmis nuomonėmis, o mentalitetu, kuris formuojasi, keičiasi dešimtmečiais.
Žinoma, ir nukrikščionėjusi Europa neišvengė ateizmo žabangų. Maža to, ateizmas (ypač intelektualų sluoksniuose) tampa netgi madingas. Tačiau lietuviškasis ateizmas, kaip ir daugybė mūsų gyvenimo realijų, yra tipiška sovietmečio liekana.
Vis dėlto vertėtų prabilti ne tik apie aiškiai išreikštą, bet ir apie pasyvųjį ateizmą. Jei nenorite sulaukti vertinimų, kad esate davatka, fanatikas arba geriausiu atveju keistuolis, verčiau aplinkiniams neprasižiokite apie savo religinius įsitikinimus. Juk žmogus, sekmadieniais lankantis bažnyčią, besivadovaujantis krikščioniška vertybių sistema, nemažos mūsų visuomenės dalies akyse atrodo paprasčiausiai nenormalus. Ši poateistinė visuomenė normalia, „ne fanatiška” religine elgsena laiko bažnyčios lankymą tik svarbiais gyvenimo momentais, o krikščionybę – kultūros reiškiniu.
Tad nieko nuostabaus, jog pagal apklausos duomenis tik 27 proc. Lietuvos gyventojų pritaria naujųjų krikščioniškų bendruomenių („Naujoji karta”, „Tikėjimo žodis” ir pan.) teisei viešai skelbti savo pažiūras. Net tradicinės krikščioniškos pažiūros kai kam atrodo grėsmingos, o ką jau kalbėti apie radikalesnius, dar ieškančius savo tapatumo judėjimus… Nors šie krikščioniški judėjimai yra artimesni katalikams nei, pavyzdžiui, pagoniški sambūriai, pastariesiems mūsų visuomenė yra labiau linkusi suteikti tribūną, nei neoprotestantiškoms bendruomenėms. Juolab kad šias „išpopuliarino” žiniasklaida – pateikė jas kaip fanatikų, hipnozės meistrų, religinių vertelgų grupes.
Daug palankiau šalies gyventojai vertina įvairias grupes, kurių net organizuotomis religijomis sunku pavadinti. Štai apie 37 proc. respondentų pritarė, kad teisė skleisti įsitikinimus būtų garantuojama dvasinio tobulinimosi sambūriams („Gyvenimo menas”, Parapsichologijos akademija, Scientologijos bažnyčia, Transcendentinė meditacija), o 26 proc. – gamtos jėgų garbintojams (okultizmo grupės, raganos, Anastazijos sekėjai ir kt.).
Tai rodo, kad ezoteriniai mokymai yra visai priimtini nukrikščionėjusiai Lietuvos visuomenei. Ir dėl to neverta stebėtis. Juk žmogui, nesugebančiam įsitraukti į jokią religinę sistemą, imtis atsakomybės už savo veiksmus, ezoteriniai, okultiniai mokymai tampa puikiu religijos pakaitalu.
Kad ir kaip ten būtų, ši apklausa atskleidė, kad mūsų šalies gyventojai yra nepakantūs, jų vertinimu, perdėtoms religinėms išraiškoms. Štai kodėl tyrėjų grupės vadovas dr. Andrius Sprindžiūnas pristatydamas savo darbą padarė išvadą, kad „viešai deklaruota religija bei įsitikinimai mūsų šalyje gali tapti netolerancijos ir diskriminacijos pagrindu”. Telieka viltis, kad tokio nepakantumo ženklai yra atsitiktinis, o ne sistemingas reiškinys.