Vakar, švenčiant seniausiojo Lietuvoje savivaldos miesto 775-ąjį gimtadienį, Klaipėdos piliavietėje atgimė slėpiningas viduramžių miestas.
Šlovingą Memelburgo įkūrimo tarp Nemuno ir Danės istoriją priminė vyriausiasis pilies komtūras su savo ordino riteriais. Ir legenda atgijo…
Gal buvo taip, gal ir ne, sykį mūsų miestą apgulė sužvėrėjusi Švedijos karaliaus Eriko kariauna. Riteriai kapojo jiems galvas, smeigė durklais, tačiau, atlaikius pirmąją ataką, švedai nusprendė palaukti, kol badas pilėnus privers pasiduoti. O šie, pristigę visko, apsvaidė priešus… sūrio galvomis. Švedai, pamanę: „Jeigu jie turi tiek maisto – nepasiduos”, pasitraukė.
Susirinkusieji kaipsyk ir regėjo, ir pusiau dalyvavo, kai pilies gynėjai kovėsi su „žuvėdais” bei pribaigė juos
Iš viduramžiškų palapinių aikštėn lindo senosios muzikos ir šokių ansamblio artistai. Stulbino autentiški XV-XVI amžiaus Italijos, Anglijos, Prancūzijos šokiai. O netrukus padvelkė valstietišku šėlu: prasidėjo „bronliai” – siautulingi kaimiečių šokiai bei teatralizuotos peštynės, o żaidimai dirgino jusles. Tokia jau ta nepilka viduramžių kasdienybė.
Riterių turnyrų pažiūrėti spietėsi išsipusčiusios prašmatniausiomis gelumbėmis mergelės, iš ąsotėlių jų garbę gynusius karius girdė. Šventės žiūrovai gužėjo pas kalvius, paspoksot, kaip šie alebardas ir durklus, šalmus ir monetas kaldina, kaip arklininkai savo žirgus šukuoja ir ant jų „mandravoja”.
Ir senųjų amatų paslaptis akylesnis miestelėnas galėjo nusižiūrėti, ir iš ąžuolo gertuvę ar sviestinę įsigyti. O puošeivos – ir żalvario papuošalą.
O paskui pasirodė paslaptingas „Šiaurės šventyklos ordinas”, užkerėjęs apeigų grožiu ir slėpiniais. Neužtruko pilvus midumi pasotinę ir kepsniais užkimšę, kojas šokyje pramiklinę, riterių šarvus pasimatavę, sulaukti ir šventės apogėjaus – ugnies ir fakyrų šou.