Naujas leidinys apie Vilniaus baroką intriguoja, sužadina norą kitaip pažvelgti į seniai išvaikščiotą, gerai žinomą miestą.
Neseniai E.Karpavičiaus leidykla išleido albumą „Vilnius. Baroko miestas”, kurį sudaro dr. Giedrės Mickūnaitės tekstai ir apie 100 Kęstučio Stoškaus fotografijų. Knyga supažindina su Vilniaus baroko istorija, pristato žymiausius architektūros ir dailės paminklus, kviečia įdėmiau pažvelgti į turtingą sostinės paveldą. Apie tai „Lietuvos žinių” korespondentė kalbėjosi su knygos sudarytoja ir teksto autore G.Mickūnaite.
Romantišku žvilgsniu
– Kuo ši knyga skiriasi nuo kitų leidinių apie Vilniaus baroką?
– Mūsų pristatomas barokas – tarsi alternatyvus žvilgsnis į senąjį miestą. Aprašymai neilgi – tai labiau kitų autorių tekstų apibendrinimai ir sintezė nei mano išvedžiojimai.
Iliustracijos tarsi tęsia garsaus Vilniaus tarpukario fotografo Jano Bulhako darbus – siekiame išsaugoti tą pačią, J.Bulhako pamatyto ir įamžinto miesto, nuotaiką. Todėl K.Stoškaus Vilnius – be triukšmo, atskleidžia subtilius miesto niuansus, jo romantiškumą. Dar norėjome į miestą pažvelgti kaip į vientisą urbanistinį audinį, todėl albume yra ir fotografijų, padarytų skrendant lėktuvu. Apskritai kalbant, stengėmės išlaikyti pusiausvyrą tarp žinomų vaizdų ir tokių, kuriuos žmonės pamatys pirmą kartą.
Reginių puota
– Nemažas leidinio formatas, solidus maketavimas – daug dėmesio skiriama didelėms fotografijoms. Tai nelabai panašu į vadovą po miestą, nepatogu gatvėje vartyti ir skaityti. Kaip apibūdinate knygą?
– Tai – reginių puota! Įkvėpimo šaltinis! Knyga, kurią išstudijavę namie žmonės galėtų pasiryžti keliauti po miestą.
– Iš kur siūlytumėte pradėti pažintį su barokiniu Vilniumi?
– Viena įspūdingiausių patirčių, jei pažintį pradėsite kiek pasilypėję ant geležinkelio pylimo priešais Aušros vartus. Iš čia atsiveria rytinis Šv. Teresės bažnyčios fasadas, šalia – Aušros vartai. Tai griežtų formų, provinciali, net Nyderlandų baroką primenanti architektūra. Miestas rūsčiai pasitinka atvykėlį. O įėjus pro vartus jau Švč. Mergelė Marija šypsosi ir meiliai globoja kiekvieną įėjusįjį. „Banguoja” Šv. Teresės bažnyčios fasadas, basųjų karmelitų vienuolynas, pradėti statyti dar XVII amžiaus pradžioje. O koks elegantiškas, auksu žibantis Šv. Teresės bažnyčios interjeras! Šalia – stačiatikių Šventosios Dvasios cerkvė, architektūra daug kuo panaši į barokines Lietuvos katalikų bažnyčias. Visuotinį baroko įsigalėjimą Vilniuje liudija ir architekto Jono Kristupo Glaubico sukurtas įmantrus, tačiau stačiatikybės kanonams paklūstantis vėlyvojo baroko ikonostasas. Retai kur tokį – skulptūrišką, „banguojantį” – galima pamatyti.
Už kelių žingsnių – puošnūs Bazilijonų vartai. Nedaugelis tikriausiai žino, kad per didžiausias šventes ir turgus bazilijonai balkonėlyje, matomame iš Aušros Vartų gatvės, sodindavo orkestrėlį, kuris savo grojimu viliodavo miestelėnus eiti į kiemą pirkti vienuolių produkcijos.
Ypatingi dalykai
– Šios vilionės – tarsi reklamos pradžiamokslis…
– Taip, nes kiekviena bažnyčia stengėsi pritraukti kuo daugiau tikinčiųjų. Štai į Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią žmones traukė varpinės fasado sienų tapyba, atkartojusi anksčiau bažnyčioje buvusį stebuklingą 1750 metais karūnuotą Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu Jėzumi paveikslą. Šv. Apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios pagrindinį fasadą puošė virš portalo nutapytas angelų nešamas Švč. Mergelės Marijos atvaizdas, nurodęs į malonėmis garsėjančią Lukiškių Dievo Motinos ikoną. Tai – daugiasluoksnės komunikacijos pavyzdžiai, kviečiantys susidomėti konkrečiai vietai būdingais dalykais.
O užmiestyje esanti Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia? Siekiant atkartoti Jėzaus kelią į Golgotą, pagrindinis bažnyčios fasadas, kitaip nei įprasta, atgręžtas į rytų pusę. Nes toje vietovėje atrasta Jeruzalės analogija. O kai kurios Kryžiaus kelio stotys net įrengtos koplyčiose – įeini, pasimeldi prie altoriaus, išeini pro kitą ertmę. Taip akcentuojami judėjimo, patyrimo, emocinio išgyvenimo dalykai. Kaip teatre.
– Teatre?
-Taip, nes barokas – tai epocha, iš naujo atradusi teatrą ir operą, atskleidusi didelį vaizdų poveikį žmogui. Tai istorijos tarpsnis, kai kasdienybėje susipina tragedija ir komedija, įvairūs vaidmenys. Štai Leonas Sapiega vieną dieną vaidina žymiausią Lietuvos kanclerį ir didžiavyrį, kitą – jau įsijautęs į atgailautojo vaidmenį, plauna kojas vargšams.
O Šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjero dekoras? Kupolo viršuje pavaizduotas Dievas Tėvas, kuris į pasaulį žvelgia kaip į teatrą. Juk bažnyčios dekoras pasakoja krikščioniškosios praeities ir nesenos istorijos įvykius.
Teatro įtaka matyti ir architektūroje. Rotušės aikštė – netaisyklinga trapecija; į ją tarsi bėga, veržiasi gatvės ir gamta. Esant tam vyksmui ir virsmui atsiskleidžia netikėtumai ir, žinoma, emocijos. Nuo didžiausio liūdesio iki aistrų.
Pasauliniai pavyzdžiai
– Kiek senosios miesto dvasios liko Vilniuje, kuris dažnai pavadinamas baroko miestu? Kiek čia yra baroko bažnyčių, kitų to stiliaus pastatų?
– Paradoksas, bet Vilniaus architektūroje dominuoja ne barokas, o istorizmas. Tačiau unikalus sostinės žavesys, kad barokas taip lėmė vėlesnį projektavimą, jog pagrindinės vizualiosios Vilniaus ašys tebėra barokinės.
Dar vienas dalykas, kuris dailės istorikus žavi „iki apalpimo”, – Vilniaus arkikatedra. Tai pasauliniu požiūriu unikali, retai sutinkama architektūra! Nes ją sudaro klasicizmo (niekinančio puošnų aistringą baroką) statinio ir baroko – Šv. Kazimiero koplyčios – dermė. Akivaizdu, kad Laurynas Gucevičius buvo ne tik architektas klasicistas, bet ir tikintis katalikas, išreiškęs „paklusnumą” autoritetingam Romos pavyzdžio barokui. Beje, šią retą baroko ir klasicizmo dermę atskleidžia ir Tomasso Righio sukurtos frontono, pagrindinio fasado skulptūros, kiti dalykai.
– Prie kokių dar unikalių dalykų pripratome, ko neįvertiname?
– Nenuneigsi Šv. Jonų bažnyčios didžiojo altoriaus, apie kurį įrengtas apėjimas, išmonės. Jį supa skirtingu lygiu palei presbiterijos sieną įrengti dešimt šoninių altorių, išdėstytų taip, kad būtų matomi pro didžiojo altoriaus ertmes. Tai bene vienintelis toks pavyzdys Lietuvoje, kai architektūrą, erdvę, skulptūrą, šviesą į visumą jungia krikščioniškais pasakojimais atskleista tikėjimo dogma.
Įspūdingi, puošnūs Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios mediniai altoriai, vargonai, baldai. Vertingos medinių skulptūrų kompozicijos; jas kūrė vietos meistrai naudodami faneruotę, išryškinę natūralios medienos faktūrą bei spalvas, papasakoję įstabių istorijų.
Vietinis dialektas
– Kaip mūsų baroką palygintumėte su itališkuoju?
– Kaip Umberto Eco romano vertimą į lietuvių kalbą. Čia ne visuomet ir ne viskas tikslu. Šv. Kazimiero bažnyčia – pirmoji, kur barokas pabandė „kalbėti” lietuviškai (iki šių dienų pagrindinio fasado sienoje išliko 1604 metų gegužės 12-ąją įmūrytas kertinis bažnyčios akmuo). Nors bažnyčia statyta pagal Romoje parengtą projektą, jį jėzuitų architektai pritaikė Lietuvos sąlygoms. Šiandien Šv. Kazimiero bažnyčia – ankstyviausias dvibokštis pastatas Lietuvoje, manoma, paskatinęs šio architektūros tipo įsitvirtinimą šalyje.
Apskritai visas Vilniaus barokas turi „vietinio dialekto”: jos kresnesnės, ne tokios elegantiškos ir ne iš tokių prabangių medžiagų, kaip Italijoje, statytos.
Savos tradicijos
– Kas lėmė baroko skirstymą į ankstyvąjį, vėlyvąjį periodus?
– Istoriniai įvykiai. Visas XVII amžius – barokinės minties architektūroje ir dailėje metai, kai valdovai, didikai, vienuolijos, įdarbinę vietinius meistrus, statė barokinį Vilnių. Tiesa, amžiaus viduryje tą vyksmą pertraukė 1655-1661 metų karas, kai Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, ir Vilnių, užėmė, nuniokojo Maskvos kariuomenė. XVIII amžiaus Vilnius buvo provincijos miestas, dažnai siaubiamas gaisrų. Tačiau ir atstatomas, bet nesidairant į vakarietišką to meto madą. Nes nebuvo lėšų. Todėl naudotasi savais ištekliais, buvo puoselėjamos regioninės tradicijos. Vėlyvajam Vilniaus barokui būdingos banguotos sienos, grakštūs bokšteliai ir skydai, kuriantys aukščio įspūdį, architektūros ir skulptūros, kalvystės darna. XVIII amžiuje dekoras išsiveržė į pastato išorę – tapyba, piešiniai kūrė geresnio gyvenimo regimybę. Pastatai buvo įkomponuojami į peizažą, išnaudoti gamtiniai pranašumai. Tai, jog Vilnius buvo nuskuręs provincijos miestas, ir padėjo išlaikyti seną jo struktūrą. Juk pirmą kartą Vilnius perkirstas magistralių tik sovietmečiu, tiesiant Vokiečių ir Kalvarijų gatves.
– Regis, šių dienų patirtis taip pat ne į naudą miestui?
– Vilnius ypatingas, pats „save cituojantis” miestas. Tai akivaizdu ne tik vėlyvojo baroko, bet ir XIX amžiaus istorizmo, ir net stalinistinio periodo, pavyzdžiui, Mokslininkų rūmų, statiniuose. Nors dėta pastangų tos įtakos nematyti, mus ir šiandien veikia baroko – pasaulio kaip teatro – suvokimo principai. Juk visur – darbe, gatvėje, namie – atliekame mūsų socialinio statuso apibrėžtą ar pačių sau paskirtą vaidmenį. Visai kaip baroko laikais.