Netoli Klaipėdos dėl girto vairuotojo kaltės įvykusi kraupi avarija, nusinešusi dviejų niekuo dėtų šeimų gyvybes, pašiurpino ir papiktino daugelį.
Pašiurpino beprasmiškumu, kaltininkų cinizmu, papiktino valstybės institucijų bejėgyste jau anksčiau įvardyto „karo keliuose” akivaizdoje.
Apie tai byloja ir gausūs interneto portalų komentuotojai, atvirai reikalaujantys griežčiausio atpildo ar net keršto avarijos kaltininkui Artūrui Klumbiui. Toks tautos pyktis ir atpildo troškimas labai suprantami, nes šįsyk prieita riba, kai „karą keliuose” jau reikia įvardyti žudynėmis keliuose, o avarijos kaltininką – žudiku, dėl asocialaus bukumo ir neatsakingumo nužudžiusį šešis žmones. Tautą stebina ir mūsų baudžiamųjų įstatymų nuostatos, kai vieno žmogaus žudikui skiriama kalėti nuo 5 iki 25 metų arba kalėjimas iki gyvos galvos, o šis girtas „kelių žudikas”, į kapus nuvaręs šešis žmones, bus nubaustas daugių daugiausia 8 metus kalėti lengvo režimo kalėjime. Tai reiškia, kad savaitgaliais veikiausiai bus išleidžiamas namo už gerą elgesį, už tai veikiausiai bus ir gerokai anksčiau paleistas į laisvę, o tada vėl galės sėsti prie vairo, galbūt vėl girtas… Tokie mūsų valstybės įstatymai, iš esmės surišantys rankas policijos pareigūnams, o visus sąžiningus, įstatymų besilaikančius piliečius paverčiantys kelių žudikų įkaitais.
Prisipažinsiu, niekada per daug netikėjau atsakingų pareigūnų ar baudžiamosios teisės teoretikų kalbomis, esą tik prevencija yra veiksminga užkardant nusikaltimus. Tiesa, vienas iš kertinių baudžiamosios teisės principų, apie kurį jie taip pat mėgsta kalbėti, yra ir atsakomybės bei bausmės neišvengiamumas. Tačiau žinoma ir tai, kad šio principo įgyvendinimas tiesiogiai priklauso nuo policijos struktūrų pajėgumo, profesionalumo, sąžiningumo ir nuo teismų sistemos veiklos skaidrumo. Nei viena, nei kita iš minėtų sistemų nefunkcionuoja taip, kad atsakomybės neišvengiamumo principas būtų įgyvendintas ir suteiktų ramybę bei saugumą likusiems sąžiningiems šalies piliečiams.
Po šio šiurpaus įvykio galutinai įsitikinau, kad mūsų valstybėje nusikalstamumo ir eismo saugumo prevencija yra geriausiu atveju deklaratyvaus pobūdžio, nes veiksminga ji taps tada, kai tam bus skirta pakankamai lėšų. Jei valstybė dabar tokių lėšų neturi, tai pats metas maksimaliai griežtinti baudžiamąją atsakomybę už keliuose padarytus nusikaltimus ir atitinkamai papildyti Baudžiamąjį kodeksą. Čia reikėtų priminti, kad daug griežtesnės bausmės (paprastai įkalinimas) už šiurkščius ir piktybinius Kelių eismo taisyklių(KET) pažeidimus (ką jau kalbėti apie vairavimą esant neblaiviam) taikomos gerokai labiau už Lietuvą išsivysčiusiose šalyse, kurių visuomenės sąmoningumo ir bendros kultūros lygis daugeliui mūsų piliečių yra nepasiekiama aukštuma.
Pagaliau ko norėti iš eilinio piliečio, jei Seimo nariai girti laksto automobiliais ir juos daužo, o kartais keliuose net užmuša žmones, tačiau sėkmingai išvengia bet kokios atsakomybės, taip pat ir politinės. Tokia padėtis, kaip ir sąlyginis bausmių „minkštumas” – iš esmės sovietmečio palikimas, kai aukšti partiniai ir ūkiniai nomenklatūrininkai girti sėsdavo prie vairo. Skirtumas tik tas, kad tuomet jie savo piliečiams keldavo maždaug 20 kartų mažesnį pavojų, nes maždaug tiek kartų keliuose nuo anų laikų padaugėjo važiuotų. O kultūros ir sąmoningumo lygis išliko panašus kaip prieš tuos dvidešimt metų…
Todėl ir tenka kalbėti apie bausmių griežtumą. Gal prieš gerus metus su grupe bendraminčių iš Socialdemokratų sąjungos Seimo Teisėsaugos ir teisėtvarkos komitetui buvome pateikę konkrečių pasiūlymų griežtinti baudžiamąją atsakomybę ir naikinti senatį didelio masto ekonominiams nusikaltimams. Vienintelė reakcija į tai buvo komiteto atsiųsta teorinė klišė, neva dar XVIII amžiuje teisininkai supratę, kad bausmės griežtumas nėra geriausia priemonė užkirsti kelią nusikaltimams. Gal ir ne geriausia, bet ką pasakytų tie XVIII amžiaus teoretikai išvydę, kaip XXI amžiaus Lietuvoje dėl kelių šimtų litų visuomenės padugnės žudo bejėgius senukus vienkiemiuose. Žudo, nes žino, kad mirties bausmė, kuri anais laikais buvo skiriama už žmogaus nužudymą, Lietuvoje seniai panaikinta. Lietuva juk yra, bent jau nominaliai, civilizuota šalis, juolab Europos Sąjungos narė. O ką pasakytų minėto Seimo komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas tų šešių kelių žudiko aukų artimiesiems? Veikiausiai iš anksto paruoštą standartinę frazę, kad „kaltininkas bus nubaustas pagal įstatymus”. O kokie jie – jau minėjau, tad nekartosiu.
Būtų neteisinga sakyti, kad pačiame Seime nieko nedaroma siekiant didesnio saugumo keliuose. Daroma, tik pavienių seimūnų pastangomis, o bendros politinės ir pilietinės valios nėra. Todėl Seimo nario Vytauto Čepo rengti įstatymų projektai dėl atsakomybės už KET pažeidimus sugriežtinimo taip pat lieka dūlėti Seimo stalčiuose.
Taikliai, nors kontroversiškai padėtį keliuose komentavo „Regitros” vadovas Ramutis Oleka: esą karas keliuose baigsis tada, kai išmirs dabartinė karta. Nežinau, kaip jums, bet man toks atsakingo asmens „pafilosofavimas” kelia visišką neviltį. Nejučiomis pradedu manyti, ar tik taip nemėginama sąmoningai menkinti valstybės funkcijos ir priedermės eismo saugumo srityje. R.Olekos reikėtų paklausti, ar nenutiks taip, kad iki tol, kol išmirs ši „x” karta, keliuose bus išžudyti dori, įstatymų besilaikantys piliečiai, nes valstybė kol kas nesiima jų ginti. Tuomet pirmiesiems valstybės asmenims jau nepakaks „švyturėlių” palydos, teks persėsti bent jau į šarvuotą transporterį… O štai mes, paprasti mirtingieji, ir toliau liekame potencialių žudikų keliuose įkaitai.