Ispanų režisierius Chuanas Karlosas Fresnadiljo perėmė estafetę iš Denio Boilo ir sukūrė antrąją „28 savaitės po” dalį. Kritikų vertinimu, ji neatsilieka nuo pirmosios, o puikia vaidyba čia pasižymi vienas geriausių britų aktorių, pagarsėjęs psichopatų vaidmenimis, Robertas Karlailas.
Vėl alkani zombiai kaukši dantimis prieš kameros objektyvą, vėl apmirusios Londono gatvės, ir niekas neateis į pagalbą, ir vėl reikia aukoti kitus, kad išgelbėtum savo gyvybę… Gana sunku atsikratyti išankstinio nusistatymo prieš tęsinius, mat dažnai „nauji nuotykiai” nuvilia pirmojo filmo gerbėjus. Ir ypač jei kurti antrąją dalį imasi dar ir kitas režisierius, kaip tai nutiko su juosta „28 savaitės po”, kurią iš režisieriaus Denio Boilo perėmė ispanas Chuanas Karlosas Fresnadiljo.
Vis dėlto, kritikų manymu, tęsinys buvo visiškai vertas pirmosios dalies, pasirodžiusios prieš ketverius metus. Viename iš interviu Ch. K. Fresnadiljo pasakojo, jog D. Boilas, pats jį išrinkęs filmuoti antrąją siaubo juostą, pataręs pamiršti pirmąją „28 savaitės po” ir kurti savo filmą. Šis jam pavyko kur kas žiauresnis ir kruvinesnis.
Režisieriaus D. Boilo siaubas ir zombiai nepastebimai virsta izoliuotų ir mirtiname pavojuje esančių žmonių elgesio analizę. Suprantama, su išvada, kad žmonės būna baisesni už monstrus. Na, o Fresnadiljo kūrinyje mažiau psichologizmo ir daugiau politinės satyros. Režisierius jį apibūdina kaip filmą „apie žmones, apsėstus kontrolės ir valdžios”. Čia galima išvysti ir „taikaus gyvenime” Kosove, ir Černobylio katastrofos, ir bet kurio kito žmonijos istorijos epizodo, kurio metu priimami „dideli” sprendimai „mažų” žmonių atžvilgiu, atspindžius. „28 savaitės po” stilizuotas filmuojant dokumentine reporterine kamera su tamsa ir chaosu ekrane masinės panikos momentais
Naujojo filmo veiksmas vyksta praėjus pusei metų, kai visi sveiki britai buvo arba evakuoti, arba užmušti, infekuoti ar mirę iš bado. Kontroliuojant kariškiams į Londoną pradeda grįžti pabėgėliai, tarp jų ir pagrindinis veikėjas Donas (akt. Robertas Karlailas) su dviem vaikais.
Suakmenėjęs Londonas filme tampa lygiaverčiu veikėju, vos ne geriau pasirodančiu už gyvus personažus – jį galima apžiūrėti visais rakursais: iš paukščio skrydžio su mėgstamiausiomis turistų vietelėmis, iš tamsaus lavonų prigrūsto metro. Didelio ir apleisto miesto efektas užburia beveik daugiau nei slampinėjantys zombiai.
Iš aktorių savo vaidyba išsiskiria škotas Robertas Karlailas, dirbęs per 40 filmų. Vieni žinomiausių „Eragonas”, „Ant adatos”, „Striptizo ereliai”, „76-ųjų klasė” ir kiti. Ekranuose pasirodęs aštuntąjį dešimtmetį ryškus, nervingas aktorius su didžiuliu energetiniu potencialu iškart patiko paprastiems žiūrovams, kritikams ir režisieriams, kurie ėmė eksploatuoti jo talentą vaidinti psichopatiškas asmenybes, vaidmenis „ant ribos”.
„Filmuodamasis daug sužinai apie save. Kai vaidini neigiamą veikėją, turi atrasti panašių bruožų ir savyje, bet nereikėtų jų perkelti į realų gyvenimą. Todėl būtina ieškoti kitų būdų, kaip įsijausti į vaidmenį. Beje, po filmo žiūrovai geriausiai prisimena neigiamus personažus. Kai buvau vaikas, mėgdavau vaikščioti į kiną, ir visada atsimindavau tik neigiamus personažus. Geriečiai man atrodė nuobodūs”, – pasakoja Robertas.
Tačiau kurdamas ryškias asmenybes, rinkdamas prizus ir kino apdovanojimus, R. Karlailas likdavo lyg ir šešėlyje. Jis patenka į geriausią britų aktorių dešimtuką, bet yra žinomas kur kas mažiau nei, pavyzdžiui, Evanas Makgregoras.
„Dabar kine ir televizijoje duodama labai mažai laiko pasirengti vaidmeniui. O juk aktoriaus tikslas – suteikti malonumo žiūrovams. Vaidmenys reikalauja itin daug laiko”, – sako aktorius.
R. Karlailo žvaigždžių valanda išmušė po filmo „Ant adatos” pasirodymo. Pusiau banditas pusiau psichopatas Begbis tapo kone labiausiai įsimintinu juostos personažu. Toliau jau vaidmenys pasipylė kaip iš gausybės rago. Keliaujančio iš juostos į juostą Roberto pagrindinis uždavinys buvo neleisti režisieriams savęs visą laiką tapatinti su Begbio įvaizdžiu, eksploatuoti tik jo nervinį nestabilumą, griaunamąją energiją.
Naujausiame jo filme „28 savaitės po” R. Karlailo herojus jau visiškai neprimena Begbio. „Šioje juostoje aš nepanaudojau nieko iš savo asmeninio gyvenimo, tai – gryna fantazija. Kartą filmavausi „Potvynyje” kartu su Tomu Kortniu, kuriuo tikrai žaviuosi. Prieš tris mėnesius iki filmavimo pradžios mirė mano tėvas, o šiame filme T. Kortnis turėjo vaidinti mano tėvą. Štai tada aš savo vaidmeniui panaudojau labai daug asmeninių emocijų”, – prisimena R. Karlailas.