„Egle, laida tau idealiai tinka, tu laidai – irgi”, – naujajame TV3 sezone startuojančios realybės dramos „Sudaužytų širdžių klubas” prodiuserio Kristupo Krivicko žodžius prisimena Eglė Jackaitė.
Uostamiesčio aktorė – viena iš trijų naujojo projekto vedėjų ir, beje, pirmoji, su kuria buvo pasirašyta sutartis.
Kiekvienoje savaitinėje laidoje bus pasakojama vienos moters gyvenimo ir skyrybų drama. E. Jackaitė, Renata Ražanauskienė ir Skaiva Jasevičiūtė išklausys ir spręs, kaip padėti herojei atsikratyti kankinančios skyrybų naštos, taip pat dalysis savo gyvenimo patirtimi.
Pasak K. Krivicko, daugybė žmonių, išgyvenę kartu ilgus metus, nemoka ir negali išsiskirti civilizuotai. Paprastai skyrybų dramą lydi ir nemalonios turto, vaikų, buvusio gyvenimo dalybos, o dažniausiai nuo viso to nukenčia moterys.
„Sudaužytų širdžių klubas” padės laidos herojėms atsikratyti nepilnavertiškumo kompleksų ir spręsti labai žemiškas skyrybų pasekmes, o vėliau vedėjos imsis herojės išvaizdos ir jausmų. Žadama, kad skyrybų skausmo apimta moteris pasikeis neatpažįstamai. Po visų šių pokyčių jos lauks dar ir romantiškas pasimatymas su trimis nepažįstamaisiais ir karališka vakarienė su vienu iš jų, kurį ji pati išsirinks.
Laidos pabaigoje bus pateikiamas atsakymas, ar herojė nusprendė pratęsti pažintį su naujuoju draugu, ar galbūt susitaikyti su buvusiuoju.
Kaip jautiesi prieš debiutą respublikinėje televizijoje? – paklausėme E. Jackaitės.
Prieš kokius penkerius metus vedžiau laidą televizijoje „Balticum” kartu su Giedre Vaičekauskiene. Tai buvo tiesioginis eteris, labai didelė patirtis. Man patiko dirbti televizijoje ir žinojau, kad ten dar grįšiu. Šiemet sulaukiau kaip niekad daug pasiūlymų iš įvairiausių televizijų, bet apsistojau ties „Sudaužytų širdžių klubu”.
Laida bus kuriama pagal užsienio formatą. Kaip tik truputį daugiau nei prieš savaitę buvau Amerikoje, o ten ši laida labai populiari. Gaila, nepamačiau, nes dabar jos nerodo – ne sezonas. Reitingai ten labai aukšti. Kitaip ir negali būti, nes idėja puiki. Pas mus susidomėjimas jau irgi labai didelis. Kristupas iš patirties sako, kad taip dar nėra buvę.
Jauduliukas prieš laidą, žinoma, yra – juk šiokia tokia nežinomybė, bet jis malonus. Jeigu nieko nejausčiau, nesijaudinčiau, būčiau lyg negyva. O dabar kaip prieš egzaminą, – ir džiugu, ir truputį neramu, bet nieko keisti ir to atsisakyti tikrai nenorėčiau.
Ar nesibaimini, kad bus nelengva – juk teks susidurti su tiek daug svetimo skausmo?
Gyvenime nėra taip, kad viskas būtų lengva ir paprasta, bet aš pasiruošusi priimti ir audras, ir didelę saulę. Savo pavyzdžiu – nė viena iš mūsų trijų neatrodome nelaimingos ir sugniuždytos – bandysime laidos herojėms įkvėpti pasitikėjimo savimi, patarsime ir padėsime, parodysime, kad gyvenimas turi spalvų, ir šviesą, ir tamsą. Tikiu, kad svarbiausia jaustis laimingai šiandien, nes praeitis jau praėjo, o ateitis dar nežinia, kokia bus. Jei tik lauksi gimtadienio ar Kalėdų, taip tas gyvenimas ir praeis belaukiant.
Esu pasiruošusi ir tam, kad būsiu labiau matoma, ir narstoma po kaulelį. Nebūčiau pasirinkusi aktorės profesijos, jei būčiau to bijojusi. Net ir blogos kalbos yra reklama.
Beje, manau, kad pasaulis šypsosi tau, jei tu jam šypsaisi. Ir žmones matai tokius, koks pats esi. Juk sakoma, kad kuo pats kvepia, tuo kitą tepa. Prisiminiau tokią istoriją, kurią papasakojo Gyvenimo meno organizacijos Lietuvoje įkūrėja mano sūnui Jokūbui.
Ateina žmogus prie vieno miesto vartų ir sargo klausia, koks yra šis miestas, kokie žmonės jame gyvena – atėjęs iš kito miesto žmogus nežino, kaip yra čia. Sargas pamąstė ir klausia: „O kokie žmonės gyvena jūsų mieste?” Atvykėlis atsakė, kad labai pikti, pavydūs, linkintys bloga. Sargas atsakė, kad pradžiuginti tikrai negali – čia gyvena tokie patys. Ateina prie vartų kitas žmogus ir klausia sargo to paties – koks čia miestas, kokie žmonės jame gyvena. Sargas vėl užduoda tą patį klausimą. Atvykėlis atsako, kad jo mieste žmonės visada šypsosi, yra labai geri ir malonūs, prireikus visada padės. Sargas atsako: „Pas mus tokie pat.”
Ar turėsite laidoje kokį nors vaidmenį, ar būsite pati savimi?
Mano specialybė yra aktorė, tačiau tai nereiškia, kad aš tikrame gyvenime kada nors vaidinu. Esu žymiai įdomesnė už bet kokį personažą. Noriu visada būti savimi. O žmonių neapgausi, kad ir kaip gerai vaidintum – netikrumą jie jaučia, ir nereikia galvoti, kad kiti yra kvailesni. Man pasakė, kad laidai manęs reikia tokios, kokia aš esu. Netgi klausiau, ar aš galėsiu nuoširdžiai pasakyti herojei, kad su ja nesutinku, jeigu taip bus. Sakė, kad taip. Kaip aš galėčiau žiūrėti į żmogų, linkčioti jam galva, jeigu juo netikiu?
Tik noras pagelbėti, nuoširdumas ir mūsų pačių atvirumas gali padėti kitam atsiverti, priimti ištiestą ranką. O apsispręsti dėl visko laidos pabaigoje turės tik pati herojė.
Žinau, kad ir jums pačiai yra tekę išgyventi skyrybas. Ar būtumėte kreipusis į tokią laidą?
Man patinka, kai ne aš pati siūlausi, o mane kas nors pastebi ir pakviečia. Tikrai nebūčiau niekur ėjusi, bet tai tik mano sprendimas. Aš esu už tai, kad žmogus stengtųsi ką nors daryti, kad ateitų – tikrai išeis laimingesnis. Negali laukti, kol kas nors nukris iš dangaus. Na, aš esu iš tų laukiančiųjų, bet tuo labai nesididžiuoju.
Žinau, kad laidoje teks kalbėti ir apie savo patirtį. Apie save kalbėti galiu, bet negaliu blogai kalbėti apie tai, kas susiję su kitu žmogumi, kad jo neįskaudinčiau ir jam nepakenkčiau.