Vargiai ar mūsų tautiečiai į lankytinų vietų sąrašą pietų Prancūzijoje savo noru įtraukia Marselį, antrą pagal dydį šios šalies miestą.
Juk daug įspūdingiau skamba tokie vietovardžiai kaip Nica, Kanai ar St.Tropezas.
Didelių vilčių į apsilankymą Marselyje, kurio didžioji dalis buvo sugriauta per Antrąjį pasaulinį karą, nedėjau ir aš, tačiau šio miesto vaizdai ir koloritas tikrai pralenkė lūkesčius.
Tinkamas viešbutis
Sutikite, kad viešbučio pasirinkimas nėra toks paprastas dalykas, ypač kai renkiesi ne pagal draugų pasakojimus, o naršydamas internete ar vartydamas kelionių vadovus.
Būtent viešbutis, kur pirmiausia po kelionės numeti daiktus ir duše nuplauni nuovargį ir dulkes, gali sugadinti ar pakelti nuotaiką bei viso vizito patirtus įspūdžius nuspalvinti rožine ar pilka spalva. Man pasisekė.
Kai prie „New hotel Vieux Port” įėjimo perskaičiau lentelę su užrašu, kad čia vieną vasarą praleido garsusis prancūzų filosofas Žanas Polas Sartras, priėmiau tai kaip ženklą, kad viskas bus gerai.
Viešbučio administratorė pasiūlė pasirinkti norimą aukštą, dekoruotą „Tūkstančio ir vienos nakties”, afrikietišku ar azijietišku stiliumi.
Ir štai aš jau kambaryje, išpuoštame Senegalo, Nigerijos ir Togo vaizdais (tai duoklė buvusioms prancūzų kolonijoms). Skoninga, patogu ir gana egzotiška.
Atveriu langines ir iš nuostabos man užgniaužia žadą: priešais – šimtai jachtų stiebų, linguojančių vėjo ritmu senajame Marselio uoste Vieux Port, kurį tolumoje įrėmina dvi tvirtovės, ir kairėje ant kalvos – didinga Dievo Motinos Saugotojos (Notre-Dame-de-la-Garde) bazilika, apvainikuota auksu žėrinčia Mergelės Marijos su kūdikiu skulptūra.
Toks vaizdas net ir pačią niūriausią sielą tikrai nuteiks romantiškai. Krantinėje šurmuliuojanti spalvinga praeivių minia vilioti vilioja įsilieti į ją ir pajusti šio daugiataučio miesto tikrąjį žavesį.
Žuvų turgus
Neriu į miestą. Tuo labiau, kad šeštadienio ryte senajame uoste, taip vadinamoje Belgų krantinėje vyksta žuvų turgus. Ir kokių grožybių čia nėra! Jaučiuosi lyg atsidūrusi tarp mūsų Jūros muziejaus-akvariumo vertų eksponatų, kurių pavadinimų nežinau nei viena kalba. Tačiau atrodo, kad nuolatinių pirkėjų jie nestebina. Jie įnirtingai derasi su ne ką mažiau egzotiškais pardavėjais ir dienos laimikis nuo prekystalių išgaruoja per keletą valandų. „Kaip trūksta tokio žuvų turgaus Klaipėdoje”, – pagalvoju ir įsitaisau viename iš krantinėje įsikūrusių žuvies restoranų.
Marselio gyventojai išties žino kaip ruošti žuvį ir jūros gėrybes. Bet labiausiai jie garsėja savo tiršta žuviene bujabesu ( „bouillabaisse”), kurios tikrą autentišką skonį, vietos gyventojų teigimu, galima pajusti tik Marselyje.
Bujabesas ne tik labai skanus, bet ir labai sotus. Egzistuoja legenda, kad Venera pirmoji išvirė tokią sočią žuvienę savo šlubajam vyrui Vulkanui, kad jis užmigtų, o ji tuo tarpu galėtų paišdykauti su Marsu.
Bujabesas – tai tikras Marselio kulinarinis simbolis. Tiesą pasakius, tikrai juo nenusivyliau ir kiekvienam žuvies gurmanui – rekomenduoju.
Tautų katilas
Marselio gatvėse pirmiausia į akis krinta čia gyvenančių tautų ir rasių įvairovė. Kaip nebūtų keista, bet šiame 800 tūkstančių gyventojų turinčiame mieste, etniniai prancūzai sudaro mažumą (vos ketvirtadalį visų gyventojų). 1950-aisiais į didžiausią Prancūzijos uostą persikėlė darbo ieškantys emigrantai iš Italijos, Ispanijos ir Portugalijos, o vėliau buvusių prancūzų kolonijų iš Šiaurės Afrikos gyventojai.
Po nepriklausomybės paskelbimo Tunise 1956 ir Alžyre 1962 šių šalių buvę administracijos darbuotojai bei žydai tiesiog užplūdo Marselį. Sakoma, kad šiame mieste dabar įsikūrusi trečia pagal dydį Europoje žydų bendruomenė (Beje, Prancūzijoje gyvena didžiausia Europoje žydų bendruomenė ir ketvirta pagal dydį pasaulyje po JAV, Izraelio ir Rusijos).
Demografinė miesto sudėtis tikrai margaspalvė, čia gyvena 37,5 procentai italų, 25 procentai šiaurės Afrikos arabų, 12 procentų armėnų. Kitos gausiausios tautinės bendrijos yra vokiečių, turkų, graikų ir vietnamiečių.
Tikras tautų katilas! Jame kaip ir priklauso nors ir nedaug, bet yra ir lietuvių. 2003 metais gruodžio mėnesį Marselyje net buvo įkurta prancūzų-lietuvių kultūrinė asociacija BaltoLatino, kurios pagrindinis tikslas – reklamuoti Lietuvą pietų Prancūzijoje bei įtvirtinti glaudžius partnerystės ryšius tarp mūsų šalies ir šio Prancūzijos regiono.
Kai neturite laiko…
Jei Marselyje turite nedaug laiko, siūlyčiau pažintį su miestu pradėti dviaukščiu turistiniu autobusu, kuris apžvalgines ekskursijas po miestą pradeda kas valandą nuo10 valandos ryto iš senojo uosto krantinės.
Nusipirkę bilietą už 17 eurų jūs galite važinėtis visą dieną, išlipdami ir įlipdami pageidaujamoje stotelėje. Toks bilietas dviem dienom kainuoja 20 eurų. Tačiau nuolat skubantiems pilnai pakanka ir ištisinės pusantros valandos trunkančios ekskursijos vaizdui apie miestą susidaryti.
Audio gidas leidžia pasirinkti vieną iš penkių kalbų ir sužinoti daug intriguojančių faktų apie miestą, graikų įkurtą dar šešis šimtus metų prieš mūsų erą ir tuo metu pavadintą Massalia.
Kiekvienas istorinis periodas Marselio istorijoje susijęs su įdomiais, kartais keistais faktais. Na, pavyzdžiui, Romos imperijos laikais čia buvo įrengta pirmoji Prancūzijoje miesto kanalizacijos sistema. Miestą valdė penkiolika „pirmųjų” iš 600 senatorių, kurie priimdavo įvairiausius viešąją tvarką liečiančius sprendimus, tokius kaip draudimas moterims gerti vyną arba leidimas padėti tiems, kas nori nusižudyti.
Tie, kas pirmenybę teikia ne faktams, o vaizdams, taip pat tikrai nenusivils ekskursija. Marselis nusidriekęs palei jūrą net 57 kilometrus.
Ypač žavi Corniche pakrantės kelias, nusidriekęs nuo senojo uosto į pietūs. Vienoje pusėje – nuostabios žalumoje paskendusios vilos, kitoje – nedideli pliažai, pajūrio kavinukės ir restoranai bei Ifo sala tolumoje.
Čia 1524 metais pastatytoje tvirtovėje Aleksandras Diuma buvo „įkalinęs” savo garsųjį herojų grafą Montekristą.
Ekskursijos metu jus tikriausiai apims jausmas, kad kažkur jau visa tai esate matę. Ir ko gero jūs būsite teisūs, mat Marselyje buvo nufilmuota daugiau nei dvidešimt kino filmų, naujausi kurių „Taksi” bei „Ir velnias dėvi Pradą” gerai žinomi ir Lietuvos žiūrovams.
Praeities žaizdos
Galbūt jus nustebins ir faktas, kad ekskursinis autobusas aplenks visą Marselio šiaurės rajoną, mat jame išties, be pilkų praėjusio šimtmečio VI dešimtmečio statytų daugiaaukščių, veik nieko įdomaus nėra.
Kažkada čia buvo istorinis St.Jean rajonas, bet Antrojo pasaulinio karo metais nacių režimas jį visiškai sunaikino. 1943 metų sausio mėnesį Prancūzijos gestapo vadas Karlas Obergas, sekdamas Hitlerio nurodymais, pareiškė: „Marselis yra Europos vėžys. Ir Europa negali gyvuoti, kol Marselis nebus išgrynintas… Todėl Vokietijos valdžia nori išvalyti senus kvartalus ir sugriauti juos minomis ir ugnimis”.
Jau po mėnesio šis projektas buvo įgyvendintas: 25 tūkstančiai gyventojų per 48 valandas buvo išvyti iš savo butų ir 1500 pastatų pavirto pelenais.
Ši liūdna Marselio istorijos data kasmet pažymima iškilminga vainikų žuvusiems padėjimo ceremonija.
😳 svajoju apie si miesta 😕