Šiandieniniai britai ir vėl lieja širdį – neišsisukinėdami aptarinėja juos labiausiai jaudinančią temą. Kad ir kaip keista, tai ne moterų krūtinės, išgertuvės ar futbolas. Ne, jiems įdomiausia kalbėti apie save. Tiksliau, piktintis, kad sumažėjo vyro vaidmuo dabartiniame pasaulyje – pasaulyje, kurį vis aktyviau valdo moterys.
Apklausė vyrus
Bent jau taip mano septintadalis britų vyrų. Jiems skirtas žurnalas GQ šią grupę pavadino „deterministais”. Šis intelektualus leidinys firmai „YouGov” neseniai užsakė atlikti apklausą. Jis nori išsiaiškinti, kaip 3 tūkstančiai britų vertina gyvenimą, Visatą ir panašiai.
Todėl dabar žurnalas su neslepiamu pasididžiavimu pareiškė, kad „atrado dvi pagrindines vyrų mentaliteto tendencijas Nuliniais metais: evoliucionizmą ir determinizmą”. Straipsnio autorius pripažino, jog tik 39 proc. vyrų galima vienareikšmiškai priskirti arba pirmajai, arba antrajai krypčiai (išaiškinti 24 proc. evoliucionistų ir 15 proc. deterministų). Tačiau jis tikina, kad visi šiuolaikiniai vyrai linksta arba į vieną, arba į kitą pusę.
Požiūris į moteris
O kas šiame kontekste yra evoliucionistai ir deterministai? Paaiškėjo, kad Viešpats Dievas arba Čarlzas Darvinas čia niekuo dėti. Svarbiausias šiuolaikinio vyro bruožas yra… niekada neatspėsite… jo požiūris į moteris. Evoliucionistai mano: „Jeigu moterys ir valdo pasaulį, mes, vyrai, tame pasaulyje galime su malonumu adaptuotis”. Jie sveikina moterų emancipaciją ir mielai dirba vadovaujami moterų. Taip pat pripažįsta, kad vyras turi būti pasirengęs prisiimti kur kas daugiau – ar tai būtų buities darbai, ar santykiai su moterimis. Galbūt taip būta praeityje.
Deterministai, priešingai, – „vyrai kvadratu”, nepasiduodantys modernizacijai. Visuomenės „feminizacija” juos verčia sutrikti, kelia nerimą, gal netgi baimę. Jie mano, jog XXI amžiuje nuo vyrų daug kas priklauso mažiau nei nuo moterų. Daugiau nei trečdalis deterministų rimtai įsitikinę, kad vyrai „pasmerkti” kaip biologinė rūšis (kad ir ką tai reikštų).
Kai darbe tenka paklusti moteriai viršininkei, juos tai siutina.
Tikriausiai jiems būtų patikę gyventi jų tėvų ar senelių laikais, kai vyrai diktavo taisykles visose srityse, pradedant politika ir baigiant kultūra. GQ pacitavo vieno deterministo žodžius: „Džageryje neįžvelgė tiesiog vyruko, kuris patiko Marianai Feitful. O štai Doherti mato kaip vaikiną, kuriam neabejinga Keitė Mos”.
Kas dominuoja?
Deja, GQ nepranešė, koks skirtingo amžiaus grupių ir socialinių sluoksnių evoliucionistų ir deterministų proporcinis santykis. Deterministai – dažniausiai vidutinio amžiaus arba pagyvenę vyrai, priversti dirbti neperspektyvų darbą. Todėl vargu ar turėtų kelti nerimą jų nuoskauda moterims – klasikinis psichologinis nepasitenkinimo savo trūkumais perkėlimas į išorės faktorius. Nors tai anaiptol ir nedžiugina. Ilgainiui ši karta išnyks, kaip Žemėje išnyko dinozaurai.
Kur kas pavojingiau, jeigu tarp deterministų vyrauja jauni, išsilavinę, klestintys judruoliai, tvirtai nusprendę, jų nuomone, pernelyg „moteriškame” pasaulyje atgaivinti mačo vertybių sistemą. Tai leidžia įtarti, kad už „tikro kieto vaikino” įvaizdžio slepiasi pavojingas pyktis, kuris dar dešimtis metų pils aliejų į lyčių tarpusavio mūšių ugnį.
Pikta reakcija
Dabar leiskite atitrūkti ir pasiskųsti gyvenimu. Prieš porą mėnesių parašiau straipsnį apie vyrų ir moterų santykius, kurį iš naivumo laikiau geru bei saviironišku. Tačiau pilname maiše laiškų, kurį man įteikė laiškininkas, buvo itin žeminantys ir tulžingi atsakymai, kokių nebuvau gavęs nuo metų pradžios. Tai netgi savotiškas rekordas.
Ką tai rodo? Galbūt mes – tie, kuriems jau per 45, – išties regėjome lyčių santykių revoliuciją. Bet, kaip ir dauguma kitų revoliucijų, ji paliko karčių nuosėdų: pasimetimą, nuoskaudas ir kerštą. Ne tik tarp vyrų. Graži koncepcija, jog dabar „moterys gali siekti laimėjimų kartu su visais”, joms kelia rūpesčių, o ne teikia sparnus. Kitos pyksta, kad visuomenė lėčiau negu jos tikėjosi imasi priemonių regimoms ir paslėptoms kliūtims, kuriomis ir šiandien diskriminuojamos moterys, šalinti.
Trečios, be abejonės, kaip ir vyrai pasiduoda „determinizmui”. Nepažįstu nė vienos moters, kuri pasakytų: „Moters vieta – prie namų židinio”. Tačiau pažįstu kelias – jaunas, vidutinio amžiaus ir senas, – kurios geriausiai save realizuoja būtent prie namų židinio. Tai gyvenimiškas pastebėjimas, o ne vyriško šovinizmo propagavimas.
Gadiname patys save
Suprantama, labai sudėtinga daryti apibendrinimus šia subtilia tema – mus visus sugadino mūsų asmeninė patirtis. Vienas kitą mylintys ir papildantys sutuoktiniai priešingos lyties atstovus vertins visiškai kitaip, negu nusivylęs ir 30-metį perkopęs viengungis, kurio širdis sudaužyta jau penkis kartus. Šioje srityje nepaprastai sunku atskirti objektyvią nuomonę nuo dažnų gyvenimo aplinkybių ir išsamiai apžvelgti žmoniją. Beje, šiuo atveju žmonijos negalima pavadinti harmoninga. Įtariu, kad jeigu GQ savo apklausą būtų pakartojęs Italijoje arba Rusijoje, jau nekalbant apie Iraną ar Pakistaną, į savo klausimus būtų sulaukęs visiškai kitokių atsakymų.
Tiesa, viena detalė privertė piktai pasišaipyti. Maždaug 86 proc. apklaustųjų britų pritarė teiginiui: „Tėvai turi būti pavyzdys savo vaikams”. Viešpatie, apie ką galvojo kiti 14 proc.? Ar ne čia slypi jaunimo gaujų ir paauglių nusikalstamumo šaknys?