Kas kaltas?

„Mano mama dažnai mane kaltindavo ir beveik niekada negirdavo. Dabar man sunku su tuo gyventi, sunku patikėti, kad galiu padaryti ką nors gerai. Aš greitai įsižeidžiu ir sunkiai atleidžiu. Netikiu, kai man sakomi geri žodžiai. Ką man daryti? A.L.”

Yra kategorija žmonių, kurie nemoka prašyti tiesiai šviesiai. Jie manipuliuoja pasitelkę kaltės jausmą. Visi esame girdėję „Išauklėjau nedėkingus vaikus!” Kaltinimas vietoje prašymo padėkoti arba pagirti. „Dėl jūsų aš čia nugarą lenkiu!” – kaltinimas vietoje pripažinimo prašymo. „Aš blogai jaučiuosi per jus!” – kaltinimas vietoje prašymo užjausti arba palaikyti. Ir panašiai.

Vaikams, išauklėtiems tokiame kontekste, gali nutikti keistų dalykų. Pavyzdžiui, jie visur įžvelgia kaltinimą. Tiesiog todėl, kad kaltė – vos ne vienintelis dalykas, kuriuo juos „auklėjo”. Jie mato kaltinimą ten, kur jų laukia pagyrimas, užuojauta arba pripažinimas. Netgi ten, kur juos išties giria. Arba užjaučia. Šiurkštūs, nedėkingi, negailestingi ir nesugebantys palaikyti – tai dažnai tie patys užaugę vaikai, įbauginti tėvų kaltinimais. Kartais pakanka padėti jiems išmokti teisingai iššifruoti pasaulio prašymus, skirtus jiems, ir jie tuojau pat tampa užjaučiantys, dėkingi ir palaikantys, taip pat – priimantys pagyrimus ir paramą. Tik todėl, kad liaujasi matę kaltinimą ten, kur jo nėra.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Psichologija su žyma , .

1 atsiliepimas į "Kas kaltas?"

  1. Z

    Parayta gražiai, o konkretumo nėra. tokia nuojauta, kad situacija neįvertinta kaip rimta.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.