Su Lietuvos studentų rinktine, kuri rugpjūčio mėnesį Tailande dalyvaus universiadoje, dirbantis vyriausiasis treneris Mindaugas Lukošius pastaruosius dvejus metus praleido Kuveite, šalia Persijos įlankos. Praėjusį sezoną egzotiškoje valstybėje dirbęs 48 metų treneris iš Lietuvos su Kuveito klubu „Qadsia” laimėjo visus įmanomus šios šalies krepšinio titulus.
Nuo 1982 iki 1990 metų Mindaugas Lukošius dirbo treneriu Kaune, „Žalgirio” sporto mokykloje. Paskui trejus metus žaidė Vengrijoje, metus – Australijoje. 1995-1996 metais M.Lukošius padėjo Vladui Garastui treniruoti Kauno „Atletą”. Paskui su Valdemaru Chomičiumi treniravo Plungės „Olimpą” ir Mažeikių „Lokius”. 1997 metais Rimui Kurtinaičiui tapus Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) generaliniu direktoriumi, M.Lukošius irgi ten įsidarbino – buvo atsakingas už žaidimų sporto šakas. Vėliau jo kelias pasuko į Vokietiją, kur 2002-2003 metais treniravo vieną šios šalies klubą. O 2005-ųjų rugsėjį prasidėjo „kuveitiškasis” periodas.
„Grįšiu treniruoti tos pačios komandos, – po dvejų metų darbo Kuveite apie ateinantį sezoną „Lietuvos žinioms” sakė M.LUKOŠIUS. – Dar metams pratęsiau sutartį. Žinoma, norėtųsi aukštesnio lygio klubo, bet Azijos mastu tai tikrai nebloga komanda. Ateinantį sezoną sieksime pakartoti tuos pačius laimėjimus Kuveite ir Azijos čempionate.”
Rekomendavo „Žalgirio” direktorius
– Kaip atsidūrėte Kuveite?
– 2001-aisiais Kuveite vienas beveik savaitę vedžiau klinikas arabų šalių treneriams (juokiasi). Tada jokių minčių nekilo, kad galėčiau dirbti šioje šalyje. Darbavausi Vokietijoje, dar šen bei ten. Paskui sužinojau, kad kuveitiečiai per Kauno „Žalgirio” generalinį direktorių Giną Rutkauską ieško trenerio. Taip 2005 metų rugsėjį atsidūriau Kuveite.
– Ir su dabartine ekipa dvejus metus iš eilės laimėjote visus trofėjus?
– Ne. Pirmaisiais metais dirbau su kita komanda. Tai buvo vidutiniokų ekipa, su ja iškovojome trečiąją vietą šalies pirmenybėse, laimėjome kelias svarbias taures. Ir su jais patekome į finalą. Šiai komandai tai buvo didžiulis laimėjimas.
Kovo mėnesį ten baigiasi vietos varžybos ir įvairių taurių turnyrėliai. O tada prasideda tarptautiniai – Azijos, arabų šalių, Persijos įlankos čempionatai. Jose dalyvauja tik šalių čempionai ir antrosios vietos laimėtojai. O mūsų vidutinė komanda eliminavo vieną iš Kuveito lyderių „Al Qadsia”, kurį Lietuvoje galima būtų palyginti su „Žalgiriu”. Tad „Al Qadsia” ekipos vadovai atleido amerikietį trenerį ir pasiūlė su šia komanda dirbti man. Ir dalyvauti su ja tarptautinėse varžybose. Mes tada laimėjome Persijos įlankos taurę, to šiai komandai anksčiau nebuvo pavykę padaryti. Azijos šalių čempionate likome šešti. Kadangi leidžiama komandoms turėti po du užsieniečius, mūsų ekipoje tąkart žaidė Marijonas Petravičius ir rumunas Virgilas Stanescu.
Praėjusį sezoną su „Al Qadsia” laimėjome visus įmanomus Kuveito turnyrus, o Persijos įlankos čempionate buvome treti. Azijos čempionatas vyko Irane, tad daug kas atsisakė jame dalyvauti. Kuveite per sezoną pralaimėjome tik vienas rungtynes, ir tai tik po pratęsimo ir paskutinę sekundę.
Užsieniečiai gerbiami
– Kaip apibūdintumėte Kuveito krepšinio čempionato komandas, jų pajėgumą?
– Čempionate – dešimt komandų. Yra dvi stiprios – kaip Lietuvoje „Žalgiris” ir „Lietuvos rytas”. Mano treniruojamas „Qadsios” klubas turi senas tradicijas. Kita pajėgi komanda gyvuoja gal 15 metų, turi ambicijų ir toli siekiančius planus. Kitos penkios komandos yra vidutiniokės, kurios kartais gali mums įkąsti. O likę trys klubai – silpni, retkarčiais galintys įgnybti vidutiniokams.
– Užsieniečių komandose daug?
– Arabų šalys, išskyrus Katarą, tuo ir pasižymi, kad leidžia komandoms turėti ne daugiau dviejų užsieniečių. Ir nėra nė vieno natūralizuoto krepšininko. Pavyzdžiui, Kuveito pilietybės nėra gavęs nė vienas užsienietis. O treneriais dirba užsieniečiai. Ir visi kiti, nebūtinai krepšinio, specialistai yra užsieniečiai: gydytojai, mokytojai, inžinieriai… Kuveite užsienio specialistai labai gerbiami, nes vietos žmonės žino, kad šie atvyksta jiems padėti.
Kita kategorija – vairuotojai, pardavėjai. Juos sudaro egiptiečiai, filipiniečiai. Žemiausia klasė – indai, pakistaniečiai. Jie dirba statybose, aptarnavimo sferoje, šeimose.
Kuveitiečių – milijonas. Likusius du milijonus Kuveito gyventojų sudaro užsieniečiai. Vidutinė Kuveito šeima susideda iš maždaug dešimties asmenų. Jei neklystu, ši šalis yra antra pasaulyje pagal vaikų skaičių šeimoje. Šiurkščiai paskaičiavus, vienai Kuveito šeimai dirba dvidešimt užsieniečių.
Viską darė patys
– Kaip jums pavyko įsilieti į šios egzotiškos šalies gyvenimą?
– Pripratau ir man gerai. Šeima labai patenkinta ten gyvendama. Buities sąlygos puikios, visur juntame komfortą.
– Pavyzdžiui?
– Mūsų, trenerių, atlyginimas mažesnis, nei uždirbtume Europoje. Bet treneriams skiriamas butas ar vila, nauji automobiliai. Benzinas kainuoja 50 lietuviškų centų. Atėjo kiti metai, vadovai liepia išsirinkti naują automobilį, nes šis jau susidėvėjęs – o tai ne prestižas.
Klubo vadovai pirmaisiais metais negalėjo suprasti, kodėl aš ar mano žmona patys einame į parduotuvę. Mes ir vaikus į mokyklą veždavome, ir darėme tai, ką visą gyvenimą darydavome Lietuvoje. O ten kiekviena šeima turi po du – keturis tarnus, kurie ir atlieka visą šį darbą. Ir kuveitiečiai, su kuriais bendrauju, net nežino, ką parduotuvėse galima nusipirkti. Jie eina valgyti į restoraną arba valgį jiems gamina tarnai.
– Tuo jūs ir stebinote komandos vadovus?
– Jie žino, kad pas juos kitaip nei Europoje. Tačiau sakė, kad turėčiau turėti bent namų tvarkytoją ir vairuotoją. Nes kiekvienam bute yra patalpos, skirtos gyventi pagalbiniam personalui. Įprastai tai būna šešių kvadratinių metrų kambariukas, kur telpa lova. Ir mano bute yra tokia kamarėlė.
Meldžiasi valdžiai
– Kokios vietos tradicijos jus labiausiai stebino?
– Krito į akis jų pamaldumas. Meldžiasi prieš treniruotę arba per pertrauką. Bet labiausiai stebino jų pagarba valdžiai. Regis, jie ir meldžiasi labiau savo valdžiai, nei savo dievui Mahometui. Jį garbina, tačiau jo atvaizdo niekur nepamatysi – draudžiama. O valstybės vadovų portretai – visur, kaip Lietuvoje buvo socializmo laikais. Bet kuveitiečių pagarba yra natūrali, o ne perdėta ar apsimestinė.
Kas dar stebino? Kuveite visiškai uždraustas alkoholis, bet juodoji rinka veikia puikiai, ir nėra problemų jo gauti (juokiasi). Viskio butelis ten kainuoja 500 litų. Bet juodoji rinka klesti – alkoholis perkamas dėžėmis. Man „pasninkauti” neteko, nes namie iš vynuogių sulčių pasidarydavau vyno.
– Per treniruotes jums teko taikytis prie tokio krepšininkų pamaldumo?
– Net nežinau, kada jie meldžiasi. Treniruotės vykdavo laiku. Kartais prieš varžybas norėdavau sušaukti susirinkimą, bet negalėdavau, nes jie tuo laiku eidavo melstis. Tad teko viską koreguoti, nes ir melsdavosi ne visi žaidėjai.
Ten išeiginės – ketvirtadieniais ir penktadieniais, o šeštadieniais ir sekmadieniais – darbo dienos. Mes turėdavome irgi dirbti pagal tokį grafiką. Bet dabar valdžia nori permainų, nes verslas stringa. Kuveitiečiai ketvirtadieniais ir penktadieniais – kai visas pasaulis dirba – ilsisi. O šeštadieniais sekmadieniais visas pasaulis ilsisi. Tad jiems per savaitę lieka tik dvi produktyvios darbo dienos – pirmadienis ir antradienis. Nes trečiadienis Kuveite kaip mums penktadienis – paskutinė darbo diena prieš savaitgalį (juokiasi).
Žaidėjams – tik premijos
– Krepšininkai klauso jūsų nurodymų, veržiasi į aikštelę?
– Jie labai imlūs, nori žaisti, bet koją jiems pakiša temperamentas, išsiblaškymas, drausmės stygius. Po švilpuko kelis kartus turi šaukti, kad jie sustotų, nemėtytų kamuolio ar ateitų prie suoliuko. Lietuvoje per pasitarimą su žaidėjais net girdėti, kaip musė skrenda, o čia – vienas su kitu diskutuoja, juokiasi.
– Žaidėjai – profesionalūs krepšininkai?
– Jie gaudavo tik premijas už laimėtas varžybas. O nuo ateinančio sezono jau gaus ir nuolatinį atlyginimą už žaidimą. Iš tikrųjų visi turi darbus. Galima juos vadinti krepšininkais mėgėjais.
– Kas komandos savininkas?
– Yra sporto klubas, kaip pas mus anksčiau būdavo tarybiniais laikais. Sporto klubas iš ministerijos gauna finansavimą ir tvarkosi. O finansavimas didelis, nes bent jau mūsų sporto klube, kuriame yra 23 sporto šakos, dirba apie 800 žmonių.
Viename komplekse yra du futbolo stadionai, trys krepšinio salės, tinklinio, rankinio arenos, didelis baseinas. O mūsų klubo prezidentas (Sheikhas Talalas F.A.J. Al-Sabahas – aut. past.) – vienas šeichas, jis yra valdančiosios šeimos atstovas. Jis ir Kuveito olimpinio komiteto prezidentas, ir „FIBA-Azia” viceprezidentas.
Už mokslą sumoka klubas
– Kaip ilsėdavotės, pramogaudavote laisvu laiku?
– Kuveite gyvenau su šeima: žmona Jorinda ir dviem sūnumis – septyniolikmečiu Aivaru ir ketverių Simu. Turime daug draugų užsieniečių. Susipažinome ir su keliomis lietuvėmis, kurios ištekėjusios už užsieniečių. Sūnūs mokosi anglų mokykloje. Per metus mokslas kainuoja 20-25 tūkst. dolerių ir tą sumą sumoka klubas. Man siūlė eiti dirbti į kitą klubą, bet jie negalėjo mokėti už vaikų mokslą. Gal viena iš priežasčių, kodėl dar likome Kuveite – kitąmet Aivaras ten turėtų baigti mokyklą.
– Aivaras seka tėčio pėdomis?
– Jis sportuoja, bet labiau mėgėjiškai. Yra užsieniečių komanda, kuri dalyvauja įvairiuose turnyruose. Jis atstovauja mokyklos komandai, bet užsieniečiai negali dalyvauti jokiame jaunimo čempionate. Tad Aivaras žaidžia dėl savęs. Kuveite daug atvirų krepšinio aikštelių, kur nuo ryto iki vakaro žaidžia. Tik per karščius niekas nesportuoja.
– Ar labai karšta Kuveite?
– Dieną – per 45 laipsnius. Naktį temperatūra atvėsta iki 35. O žiemą dienomis – 15-20 laipsnių šilumos. Sako, kad naktį temperatūra nukrinta iki nulio, bet gal taip būna dykumoje. Nes prie jūros oras švelnesnis.
Rinktinę mato finale
– Gerai pažįstate Ramūną Butautą, Rimą Kurtinaitį. Kaip manote, ar pavyks naujajam vyrų krepšinio rinktinės trenerių kolektyvui, surinkus tokias žvaigždes, įgyvendinti savo planus?
– Manau, pavyks. Šioje rinktinėje – labai geri žaidėjai. Treneriai kupini idėjų ir patirties jiems tikrai pakaks. Ramūnas – pažangus treneris, o Rimas – turi didelę patirtį. Kai kas sako, kad R.Kurtinaitis neturi trenerio darbo patirties. Bet Rimas kamuolį ilgai „čiupinėjo”. Teorija – vienas dalykas, o žaidimas susideda iš įvairių smulkmenų. Niekad nežaidęs treneris niekada nesugebės pajusti žaidimo skonio ir tai perteikti krepšininkams. Manau, trenerių kolektyvas – geras derinys, ir mūsų rinktinė labai daug nuveiks. Esu įsitikinęs, kad lietuviai žais finale.
– Finale su ispanais?
– Gal ir su jais. Man labai patinka graikų rinktinė – visose pozicijose turi žvaigždžių. Ir svarbiausia – tos žvaigždės sugeba demonstruoti komandinį žaidimą. Be abejo, stiprios bus ir serbų, rusų, prancūzų rinktinės.
Nesutvertas valdiškam darbui
– Jums su R.Kurtinaičiu teko dirbti Kūno kultūros ir sporto departamente. Ką nauja davė tokia patirtis?
– (Juokiasi). Reikėjo bendrauti su didesniu žmonių būriu, kurie – įvairaus charakterio, pažiūrų. Patirtis tokia – teko juos suprasti, ieškoti kompromisų sprendžiant įvairias problemas. Anksčiau buvau labiau tiesmukiškas, o dirbant KKSD teko pasitelkti diplomatiją. Buvau atsakingas už žaidimų sporto šakas. Regis, priešų per tą laiką neįsigijau. Visi ligi šiol dar sveikinasi (juokiasi).
– Ar pajutote, jog esate sutvertas valdiškam darbui?
– Visą laiką ilgėjausi trenerio darbo.