A.Rupšienė: „Visada norėjau būti geriausia”

Kaip įmanoma būnant mažiausiai pagal ūgį patekti į galingiausią pasaulio rinktinę ir dar tapti jos kapitone? Ir dar susižerti aukščiausius olimpinius, pasaulio ir Europos krepšinio čempionatų apdovanojimus? „Visada norėjau būti geriausia kieme, mokykloje, Vilniuje, Lietuvoje”, – taip apie savo įspūdingą karjerą TSRS moterų krepšinio rinktinėje kalba tituluočiausia Lietuvos krepšininkė Angelė Rupšienė.

Pradedant Helsinkio olimpinėmis žaidynėmis ir baigiant Atėnų kovomis, Lietuvos sportininkai per 55 metus iškovojo net 104 olimpinius medalius – 29 aukso, 21 sidabro ir 54 bronzos. Keturi mūsų sportininkai – krepšininkė Angelė Rupšienė, rankininkė Aldona Česaitytė-Nenėnienė, dviratininkas Gintautas Umaras ir disko metikas Virgilijus Alekna – tapo dukart olimpiniais čempionais.

Dukart – 1976 metais Monrealyje ir 1980-aisiais Maskvoje – tapusi olimpine čempione mažiausia TSRS moterų krepšinio rinktinės žaidėja A.Rupšienė savo kolekcijoje dar turi du pasaulio čempionės (1971 ir 1975) ir tris Europos čempionės (1972, 1976 ir 1978) titulus. Negana to, Angelė Lietuvoje yra jauniausia pasaulio čempionė – 1971 metais San Paule (Brazilija) ant aukščiausio planetos pirmenybių pakylos laiptelio ji užlipo būdama aštuoniolikos (tuomet dar Jankūnaitė).

„Lietuvos žinioms” Angelė RUPŠIENĖ prisiminė metus, praleistus TSRS rinktinėje, ir išsakė nuomonę apie dabartinę Lietuvos moterų krepšinio būklę.

Siekė savo tikslo

– Turite labai daug titulų. Kaip jums, tokiai mažutei krepšininkei, pavyko įsitvirtinti TSRS rinktinėje?

– Visada norėjau visur būti geriausia. Iš pradžių – kieme, paskui – mokykloje, Vilniuje, Lietuvoje ir taip toliau.

– Koks tuomet buvo jūsų ūgis?

– 168 centimetrai. Gal dabar jau kiek sumažėjau. Buvau pati mažiausia ir „Kibirkštyje”, ir Sąjungos rinktinėje.

– Kaip sugebėjote tapti TSRS rinktinės kapitone?

– Man tai buvo didžiulė staigmena. Net į galvą negalėjo ateiti mintis, jog lietuvė gali būti Rusijos komandos kapitone. Gal manyje, be noro žaisti, matė ir kitų teigiamų charakterio savybių? Tada kapitonę rinkdavo ne krepšininkės, o trenerių taryba.

Aukščiausia ir mažiausia

– TSRS rinktinėje labai bičiuliavotės su bene aukščiausia tuo metu pasaulio moterimi Uljana Semionova. Ar ir dabar palaikote su ja ryšius?

– Mus siejo Pabaltijo valstybių draugystė: ji – latvė, aš – lietuvė. O dabar pasimatome gal kartą per metus. Uljana – Baltijos moterų krepšinio lygos viceprezidentė. Ji atvyksta į čempionato uždarymus, apdovanoja geriausias komandas ir žaidėjas. Per tokias šventes tik ir susitinkame. Kiek žinau, ji turi problemų dėl kelių sąnarių. Man jau sunku judėti, tai ką jau apie ją bekalbėti…

– Tuo metu nejautėte jokio komplekso dėl tokio jūsų ir Uljanos ūgio skirtumo (U.Semionovos ūgis siekė beveik 220 cm – aut. past.).

– Ne. Per dešimt sportavimo metų mes tiek buvome susibičiuliavusios, kad į aplinką visiškai nekreipėme dėmesio. Buvo šalių – Meksika, Peru, kur žmonės neaukšti – ten visi į ją žiūrėdavo didžiulėmis iš nuostabos akimis. Ji dėl to pykdavo, kartais net iš viešbučio niekur neidavo. O aš į mūsų ūgio skirtumą visiškai nekreipiau dėmesio.

Krepšinis jau kiek pabodęs

– Ką dabar veikiate?

– Dirbu su jaunimu. Lietuvos olimpiniame sporto centre treniruoju 15 mergaičių nuo 14 iki 18 metų.

– Kokių žvaigždučių matote tarp savo auklėtinių?

– Gintarę Petronytę. Jei jau dabar ją ima į moterų rinktinę – vadinasi, ji tikras perliukas. Duok, Dieve, jai sveikatos, proto, noro augti, tobulėti ir eiti pirmyn. Lietuvai toks centras bus labai didelis ramstis.

– Krepšinis jums dar nepabodo?

– Gal kiek ir pabodo. Bet aš neturiu pasirinkimo: į pensiją dar per anksti – niekas manęs neišleis, o kuo nors kitu užsiimti – nei šis, nei tas. Dirbu tai, ką moku.

Išvados – po Europos čempionato

– Jūsų nuomone, moterų krepšinis stovi vietoje ar eina pirmyn?

– Apie tai galima bus kalbėti po Europos čempionato.

– Ar lietuvės gali pakartoti 1997-ųjų triumfą Europoje?

– Sunkiai. Manau, kad ne. Be abejo, tikėtis reikia. Ir linkėti pergalės reikia.

– Kaip pakomentuotumėte tokį faktą, jog praėjusį sezoną Lietuvos moterų krepšinio lygoje dalyvavo tik keturios komandos?

– Turi kas nors tuo susirūpinti – gal Krepšinio federacija, gal Kūno kultūros ir sporto departamentas. Kodėl moterų A lygoje praėjusį sezoną žaidė net 24 komandos? Todėl, kad visų pajėgumas panašus, o LMKL – ekipos prisipirkusios legionierių, tad silpnesnės neturi noro žaisti iš anksto žinodamos, jog rungtynes pralaimės maždaug 50 taškų skirtumu.

– Ar įmanoma kaip nors sustabdyti jaunąsias krepšininkes, iš Lietuvos išvykstančias žaisti į užsienį?

– Manau, kad neįmanoma. Nebent būtų priimtas įstatymas, jog tik nuo 18 metų galima išvažiuoti. Kaip pernai po pasaulio čempionato – trys merginos paliko Lietuvą. Bet juk niekas negali uždrausti vaikui studijuoti Amerikoje. Gal reikia rašyti kokias nors sutartis?..

Iniciatorių nepalaikė

– Ar jūs palaikėte iniciatyvą suteikti Lietuvos pilietybę Vilniaus TEO ekipoje kelerius metus labai sėkmingai rungtyniavusiai amerikietei Katie Douglas?

– Ne. Ji atvažiavo į Lietuvą, padėjo TEO ekipai pasiekti tam tikrą žaidimo lygį ir taip uždirbo didžiulius pinigus. Tai už ką jai suteikti Lietuvos pilietybę? Ne, ne ir dar kartą ne.

– Kokį krepšinį mieliau žiūrite – vyrų ar moterų?

– Vyrų krepšinio labai daug. Rodo ir rodo. Pabosta žiūrėti. Kai kurių varžybų net ir nežiūriu. Be to, sunku suprasti – lietuvių komanda žaidžia ar ne lietuvių. Suprasčiau, jei būtų du legionieriai, bet kai visas starto penketas – vien legionieriai, tai jau nesusipratimas. Moterų krepšinį žiūriu, bet kad jo labai mažai rodo.

Kur dingo kovingumas?

– Ko dabar labiausiai pasigendate sporte?

– Kai dirbu su savo mergaitėmis, matau, kad joms labai trūksta kovotojų ugnelės. Jos viską lyg ir padaro, bet be polėkio. Laimime – gerai, pralaimėjome – na, nieko nepadarysi. Pasigendu kovingumo.

– Kas dabar sporte geriau nei tarybiniais laikais?

– Iškart galiu pasakyti – pinigai. Juk mes tada nieko neužsidirbome. Dabar, kai paskaitai laikraščius, sužinai, kad krepšininkas per dieną gali uždirbti 19 tūkst. litų. Tai protu nesuvokiama. Jie tikrai savo gyvenimą susitvarkys. Mes gaudavome po 300 rublių. Ką už juos nusipirksi? Ogi nieko.

Be to, šiais laikais gali ir po pasaulį keliauti nekliudomas, išmokti kokios nori kalbos, mokytis užsienyje. Dabar pranašumų kur kas daugiau.

– Jaučiate nostalgiją ankstesniems laikams?

– Kartais susapnuoju, kad žaidžiu krepšinį, bet greitai sapnas dingsta (juokiasi). Ir aimanos čia nieko nepadės. Anais laikais irgi buvo gerai – buvome jauni, važinėjome po pasaulį.

– Jus galima apibūdinti kaip amžiną kovotoją?

– Čia jau per skambiai pasakyta (juokiasi). Geriau kaip nors kitaip sugalvokite.