Mes, suaugusieji, dažniausiai linkę manyti, kad vaikai ir paaugliai nesižudo.
Įsivaizduojame, jog vaikystė – laimingiausias ir nerūpestingiausias žmogaus gyvenimo tarpsnis. Mums atrodo neįtikėtina, kad vaikai gali būti apimti tokios nevilties ir taip kentėti, kad vietoj gyvenimo pasirinktų mirtį.
Tačiau vaikai irgi kenčia, ir laiku neišgirsta jų kančia gali paskatinti šiam destruktyviam žingsniui.
Kasmet Lietuvoje nusižudo apie 50 mokyklinio amžiaus vaikų, dar daugiau – bandžiusių žudytis.
Mirtis šokiruoja
Savižudybė – viena dažniausių vaikų mirties priežasčių. Moksleivių mirčių nuo nelaimingų atsitikimų skalėje savižudybės užima trečiąją vietą. Verta susimąstyti.
Ką turėtų žinoti tėvai, spręsdami šią problemą?
Norint laiku ir tinkamai padėti, svarbu turėti žinių apie savižudybę, jos priežastis bei požymius, kuriuos pastebėjus reikėtų susirūpinti ir laiku suteikti vaikui pagalbą.
Sprendimas nusižudyti neatsiranda staiga, nors nusižudžiusiojo artimiesiems šis jo poelgis beveik visada būna netikėtas, šokiruojantis.
Nemato išeities
Savižudybė – tai ilgai trunkančio proceso rezultatas, kurio metu vaikas patiria vis labiau augantį emocinį dvasinį skausmą, jausmų ir minčių sumaištį ir nuolat mažėjantį gebėjimą įveikti sunkumus.
Šį procesą sudaro trys etapai: mintys apie savižudybę, apmąstymai, kaip tai padaryti, ir bandymas nusižudyti (veiksmas).
Kai vaikas stovi ties savižudybės riba, regi vien savo problemų kalną, kuris kasdien auga su vidine įtampa.
Tuo metu jis nemato išeities iš sunkios situacijos. Vaikas mato vien problemas, tamsą.
Laiku suteikta artimųjų bei specialistų pagalba padeda vaikui išeiti iš vidinės tamsos, pamatyti galimas išeitis, realiai egzistuojančias galimybes.
Vaikui labai svarbu suvokti, kad jis nėra vienas, kad rūpi kažkam ir bendromis pastangomis įveiks iškilusius sunkumus.
Menka gyvenimo patirtis ir problemų sprendimo įgūdžių stoka apriboja jo matymą ir pasirinkimą.
Kiekvienas nesėkmingas bandymas ką nors daryti sukelia naujų rūpesčių, o tuo pačiu mažėja pasitikėjimas savimi, stiprėja bejėgiškumo jausmas, neviltis.
Šaukiasi pagalbos
Svarbu suvokti, kad besižudantis vaikas labai nelaimingas, pasimetęs. Bandymas žudytis yra pagalbos šauksmas.
Pagrindinės vaikų savižudybės priežastys:
• patirta seksualinė, fizinė, emocinė prievarta (šeimoje, mokykloje, kitoje aplinkoje);
• egzaminų baimė;
• artimo žmogaus mirtis;
• draugo ar kito artimo žmogaus savižudybė;
• tėvų skyrybos;
• nelaiminga meilė;
• nedarni šeima;
• itin griežti tėvai;
• vaikas šeimoje jaučiasi nemylimas, nereikalingas abiem ar vienam iš tėvų;
• menkas savęs vertinimas;
• somatinės ligos.
Išduoda elgesys
Vaiko ketinimą nusižudyti galime pastebėti iš jo elgesio, kalbos bei emocinės būsenos.
Ypač turėtume būti atidūs staigiems ir ryškiems vaiko elgesio pokyčiams.
Pavyzdžiui, judrus ar net triukšmingas vaikas staiga tampa tylus, užsidaręs, arba atvirkščiai – buvęs ramus, džiaugsmingas vaikas pradeda elgtis neįprastai aktyviai, agresyviai, priešiškai, bėga iš namų, mokyklos.
Neretai nutrūksta draugystė su bendraklasiais, prastėja mokymasis, susiaurėja interesų ratas.
Vaikas gali pradėti rūkyti, vartoti svaigalus, narkotikus, rodyti atsisveikinimo ženklus (grąžina skolintus daiktus, gautas dovanas).
Ketinimą nusižudyti rodo užuominos apie nenorą gyventi, bejėgiškumą, vienišumą. Apie tai byloja ir vaiko rašiniai, piešiniai.
Įspėja ir vaiko emocinė būsena: nerimas, dirglumas, pyktis, ryškūs nuotaikos svyravimai, išsiblaškymas, pasyvumas, liūdesys. Dažnai sutrinka miegas ir apetitas.
Delsti nevalia
Kaip pagelbėti savo sūnui ar dukrai, jei įtariate savižudybės pavojų?
Neišsigąskite, neparodykite, kad jus šokiruoja tai, ką vaikas kalba. Skatinkite jį išsikalbėti, išsakyti slaptus jausmus, mintis. Taip sumažinsite susikaupusią vidinę įtampą, pavojaus grėsmę.
Kalbėdami su vaiku venkite kritikuoti, smerkti, teisti.
Nesumenkinkite vaiko skausmo, nors jo kančios priežastis jums, žvelgiant iš suaugusiojo pozicijų, atrodytų per menka, vaikiškai naivi.
Nesistenkite atžalos dirbtinai linksminti, nes vaikui viduje „skauda”, parodykite pagarbą jo skausmui, supratimą bei nuoširdų norą pagelbėti.
Nenaudokite emocinio šantažo, nebandykite sužadinti kaltės jausmo.
Visus vaiko ketinimus nusižudyti reikia vertinti rimtai. Jei savižudybės galimybė reali, labai svarbu ilgam nepalikti vaiko vieno. Nebijokite kreiptis į specialistus – psichologus, psichoterapeutus, psichiatrus.
Jei pajutote pavojų – nelaukite, kol viskas savaime susitvarkys, nes delsimas gali per brangiai kainuoti.