Visi esam lygūs. Sporto salėje – taip pat”, – sako sporto klubo „Šansas” savininkas Arūnas Jocys, jau ilgiau nei dešimtmetį be jokių apribojimų leidžiantis savo valdose treniruotis garbingo amžiaus žmonėmsm ir neįgaliesiems.
Pirmieji, neapsiribojantys pasisėdėjimu bibliotekose, dejavimu laukiant ilgose eilėse poliklinikoje ar draugystės su stikleliu atsisakę pensininkai bei neįgalieji į klubą atėjo dar prieš 16 metų.
„Atėjo ir klausia – ar priimsi. Na, kaip jiems galima atsakyti? Vėliau ėjo kiti, atsiviliojo ir draugus, pažįstamus. Neišvariau ir jų – tegul sportuoja. Taip ir eina iki šiol”, – pasakojo priešistorę A. Jocys.
Dėl įvaizdžio nebijojo
Tarsi pirmokų, klubo treneriai pensininkų antplūdžio laukia rudens pradžioje, kai šie grįžta iš sodų, kuriuose praleidžia vasaras.
Jiems apsilankymas salėje jau tapo ne tik įprasta treniruote. Nuo ankstyvo ryto susirinkę ir po dviejų valandų, praleistų kartu, senjorai skirstytis neskuba, kalba apie aktualijas – sodus, daržus, pensijas, sveikatą, politiką ir kitus tokio amžiaus žmonėms rūpimus klausimus.
Neįgaliuosius „Šanse” lankytis įkvėpė ilgą laiką klube sportavusio, tačiau į skaudų eismo avariją patekusio ir rimtų traumų patyrusio Mindaugo Stokaus pavyzdys.
Laikui bėgant klube radosi naujos tradicijos – pradėti organizuoti kalėdiniai žiburėliai, kovo 8-ąją sveikinamos moterys.
„Nesijaučia jokios trinties, visi jaučiasi kaip namie. Į septintą dešimtį įkopęs senjoras, pirmos grupės invalidas ir augalotas kultūristas bendrauja kaip lygus su lygiu. Ir nieko čia keisto – visi jie žmonės”, – paklaustas, ar įsileisdamas pensininkus ir neįgaliuosius nebijojo, kad tai pakenks jo klubo įvaizdžiui ir atbaidys klientus, atsakė A. Jocys.
Kiekvienas – pagal pajėgumus
Už simbolinę kainą treniruotes „Šanse” lankančius pensininkus bei nemokamai sportuojančius neįgaliuosius kaskart pasitinka ir išlydi treneriai. Šie lankytojai, savaime suprantama, treniruojasi kiek kitaip.
„Tai gal net vadinti ne treniruote, o mankšta. Pensininkai pasikeisdami kilnoja, stumdo, dirba su treniruokliais kas kiek gali. O neįgaliesiems tereikia trupučio pagalbos – ar štangą, ar kitą įrankį tereikia paduoti”, – pasakojo A. Jocys.
„Spaudžiu aš juos, kad medicinines pažymas, kitus popierius turėtų. Matai – sportuoja žmogus – smagu, tačiau ir atsakomybė didelė”, – teigė jis.
Galvoje – ateities planai
A. Jocys prisipažino šiuo metu galvojantis netolimoje ateityje įrengti pensininkams atskirą treniruočių salę, masažo kabinetą, samdyti jiems atskirus trenerius.
„Reikia viską ištobulinti iki tokio lygio, kad nebūtų prarajos tarp žmonių, nesvarbu ar jis jaunas ir sveikas, ar senas, ar neįgalus. Atvirai pasakysiu – kartais jaučiuosi pervargęs, tačiau viską atperka tai, kai po insulto į sporto salę atėjęs žmogus, sunkiai valdantis pusę kūno, po kurio laiko paspaudžia tau ranką ar be jokios pagalbos nuo laiptų nulipa net be lazdos, o nedrąsūs paniurėliai kalbasi su tavimi kaip su senu pažįstamu”, – pasakojo klubo vadovas.