Prie kiekvieno darbo reikia priprasti, ir tada niekas neišmuša iš vėžių,- padedi žmogui ne tik būtinybės verčiamas, bet klausydama savo širdies”, – sako Palangos reabilitacijos ligoninės Spinalinių ligonių reabilitacijos skyriaus bendrosios praktikos slaugytojos Lina Venclovaitienė ir Aurelija Vainutienė.
„Po to, kai gydytojai baigia savo darbą, ir tu po operacijos jautiesi tik mėsos gabalas, nes tau sunku mąstyti, o siela sugniuždyta kūno skausmų, slaugytojos tampa svarbios kaip oras ar šviesa. Retas kuris taip intuityviai nujaučia paslėptą tavo kančią ir turi tokį kritišką, skvarbų protą ir drąsą išbūti šalia mūsų, ir dar įkalbėti kovoti su likimu”, – sakė kalbintieji pacientai.
Spinalinių ligonių skyrius laikomas „sunkiausiu”, nes čia žmonės patenka po sunkių stuburo traumų, nugaros smegenų pažeidimų, infarktų, insultų.
Lina ir Aurelija juos, patyrusius avarijas, kritusius iš didelio aukščio ar nesėkmingai nėrusius į vandenį, stengiasi ištraukti iš bejėgiškumo ir nevilties, kai žmogus jaučiasi atsiskyręs nuo įprasto pasaulio ir toks sukrėstas lyg vienišas kosmonautas nesvetingoje kosmoso erdvėje
Saugūs, kai jos šalia
„Mūsų niekas nebešokiruoja, bet įsivaizduokite depresijos apimtą žmogų, kuris būna užsidaręs, nusisukęs, kad tik jo nešnekintum ir neliestum”, – Aurelija sako, kad iš pradžių būna sunku parinkti žodžius, o jų reikia, kad žmogui paaiškintum, jog turi mokytis gyventi iš naujo. Mokytis kalbėti, valgyti, judėti iš kūniško ir dvasinio sąstingio.
„Mes turime „savo” palatas, kasdien dirbame su tais pačiais pacientais, ir jie pripranta prie mūsų kaip prie kantrių mamų. Tada jie atsiveria, bendraujam, ir jiems palengvėja”, – sakė Aurelija.
„Iš pradžių tikrai būna sunku, kai kurie žmonės kaip vampyriukai traukia iš mūsų dėmesį, atjautą, nori, kad būtume šalia kiekvieną minutę, nes tada jaučiasi saugūs”, – šypsojosi Lina. – Kai ligoniukai pas mus atvyksta pakartotinai, jie nori į tą pačią palatą; gal pajutę mus siejantį ryšį, kad iš tikrųjų mums rūpi kiekviena jų pastanga, kiekvienas mažiausias pasiekimas. Žino, kad jausim, kai skauda. Kad neleisim iškristi iš lovos”.
Kai vilčių per daug
Klausiu, kokia skaudžiausia slaugytojoms buvo žmogaus atvertis. Jos sako, kad neišmatuosi skausmo gelmės, visi žmonės baiminasi, jog ateityje liks luoši, o kai kurie nejudins nei kojų, nei rankų.
„Tokie dalykai jiems būna nepasakyti, ir kitąkart operavusieji neurochirurgai suteikia žmogui tiek vilčių, kad jis šimtu procentu tikisi, jog vaikščios, o ne riedės ratukuose. Tada mums būna sunku, nes žinome tiesą – nevaikščios. Ir kai atliekame nemalonias procedūras, kateterizuojame, žmogaus akys išplėstos, jis klausia, kada visa tai baigsis, kada jis pats susitvarkys. Tačiau jeigu nepaliktum prisikėlimo, pasveikimo vilties, žmonės visai nuleistų rankas: „Man nieko nebereikia”, – įsitikinusios moterys.
Sunkų ligonį jos stengiasi paguldyti į vieną palatą su ligoniais, atvykusiais antrą kartą, kurie jau sėdi ratukuose. Tokie likimo broliai yra geriausi psichologai ir gyvenimo mokytojai. Matydami įveikusįjį negalią, žmonės patiki, kad ir jie įveiks, ir kliaujasi patarimais tų, kurie išgyveno tokius pat patyrimus.
Artimieji trukdo
Lina ir Aurelija neturi numylėtinių, ir būna kantresnės su ligoniais, kurių charakteris dar labiau apsunkina išgyvenimą ir galimybes sveikti.
„Mums kyla ir pyktis. Tada, kai žmogus užsispiria ir nenori nieko daryti, arba kai mes, kartu su ergoterapeutais ir kineziterapeutais išmokome jį valgyti, apsitarnauti, o po pusmečio sugrįžęs į skyrių, tas žmogus jau nedaro, ko išmokęs, nes namie žmona ar mama viską daro už jį.
Mes artimųjų prašome, kad važiuotų namo ir ilsėtųsi, nelepintų ligonio ir netrukdytų su juo dirbti. Ir patys ligoniai neretai pyksta ant artimųjų dėl perdėtos globos ir gailesčio, nes tai tik dar labiau pagilina jų neviltį”, – svarsto slaugytojos.
Įveikti pasipriešinimą
„Jeigu vaikinas visiškai nejudina pirštų, tai gal išmoks naudotis krumpliais. Mes turėjome pacientą, kuris nevaldė rankų, tačiau prie lanko ant galvos pritvirtintomis „antenomis” spaudė kompiuterio klavišus. Kai susipažinome su aštuoniolikmečiu Martynu, vaikinas sėdėjo ratukuose kaip nukryžiuotasis, be nuovokos, nusvarinęs galvą, maitinosi per zondą, ir niekas nesitikėjome stebuklo – ne tik kad sugrįš iš pusiau nebūties, bet iš čia išeis savo kojomis!” – prisimena pašnekovės.
Jos sako, kad būna sunkiau, kai ligonio kalba sutrikusi – tada reikia vienam prie kito priprasti, kad žmogus kūno kalba ar bent mimika, akies krustelėjimu parodytų, ko nori.
„Visa sėkmė priklauso ne tik nuo kūno pažeidimo laipsnio, bet ir nuo žmogaus noro sau padėti. Vienas pasiekia daug, išnaudodamas visas galimybes, kitas ir turėdamas daugiau jėgų, pasiekia labai nedaug. Mūsų darbas įveikti tą vidinį pasipriešinimą”, – sako Lina su Aurelija.
Atpildas – darbo vaisiai
Dažną dieną jos neturi laisvos minutėlės paskambinti mamai ar šiaip prisėsti ant minkšto krėslo. Jos privalo rašyti ligos istorijas, iškeldamos opiąsias ligonio problemas ir gydymo tikslus.
Tačiau tai, kas lieka tarp eilučių – sudužusi vidinė žmogaus, – taip pat neramina slaugytojų mintis, išjudina jausmų laviną. Su tuo jos privalo susitvarkyti ir šypsotis ligoniui, kuris gręžiasi į slauges tarsi saulėgrąža į saulę, tikėdamasis palengvėjimo čia ir dabar.
Slaugytojos prisipažįsta vaikystėje negydžiusios lėlių nei kačiukų, net nesvajojusios apie baltą chalatą. Tačiau dabar neįsivaizduoja savęs dirbant kitą darbą.
„Įgūdžiai, patirtis leidžia atskirti darbą nuo šeimyninio gyvenimo, nes jeigu ir namuose liūdėsim dėl keturiolikmečio pažeistu stuburu ir raudosim viduje, negalėsim jam padėti. Tiesiog žinai, kad taip reikia daryt, ir kitaip nebus”, – tikino slaugytojos. Grįžusios namo Linos laukia dviejų metų sūnus Justas, o Aurelijos – mažutė Erika, ir jų lakstymai, čiauškėjimas džiugina iki begalybės.
Kartais ligonis, išbuvęs skyriuje moterų globojamas 130 parų, išvyksta, net neištaręs „sudie”, tačiau dažniausiai atgaiva širdžiai būna nuoširdi padėka ir apsikabinimas. Nesvarbu, kad po to išgijėlis dar ilgai skambins pasitarti dėl kokios žaizdelės ar šiaip norėdamas išsikalbėti, – kad tik jis sparčiai eitų geryn, į priekį.
„Kai matai, kad tu žmogui padėjai, tai yra atpildas. Kas dar labiau galėtų pakelti tau nuotaiką ir suteikti jėgų pasitikti naujoką?” – klausia slaugytojos