Mūsų valdovas – jo didenybė oras

Milijonai žmonių visame pasaulyje kiekvieną rytą ir vakarą suklūsta prie radijo imtuvų ir televizorių, laikraščių: ką rytojui pranašauja sinoptikai?

Nepasitikite sinoptikais? O gal orai – jūsų hobis, todėl jūsų netenkina „valdiška” meteorologų informacija?

Tada tikriausiai turite savo meteorologijos stotį, jūsų kambariai prikimšti termometrų, barometrų ir kitokių klimato matavimo prietaisų, o miegate neuždengęs lango užuolaida, kad pabudęs tuoj įsitikintumėte, yra debesų danguje ar ne.

Vilnietis Vaclovas Ščemeliovas būtent taip ir gyvena. Jis orus stebi bei fiksuoja jau daugiau kaip pusšimtį metų. Keletą kartų per dieną traukia į sodelį prie savo namo Antakalnyje ir studijuoja privačios meteorologijos stoties prietaisų duomenis, o paskui kruopščiai perkelia juos į storą sąsiuvinį.

Be to, šis žmogus žino paslapčių, kaip prisitaikant prie orų likti sveikam ir žvaliam optimistui.

Sode – privati stotis

Atspėjote: V.Ščemeliovas yra meteorologas. Be to, garsus: daugelis dabartinių Lietuvos meteorologų, klimatologų, sinoptikų, geografų yra jo mokiniai, mat docentas, gamtos mokslų daktaras V.Ščemeliovas kelias dešimtis metų dirbo Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Hidrologijos ir klimatologijos katedroje. Savitos, neretai šmaikščios jo paskaitos traukdavo studentus.

Klimato specialistai pripažįsta, jog šis iš Telšių kilęs ir Vilniuje prigijęs žemaitis daug kur buvo ir liko pirmas. Jis pirmas studijavo Lietuvos klimato cikliškumą, pirmas suskirstė orus į klases, yra vienas medicininės meteorologijos pradininkų, kol kas bene vienintelis šalyje yra padaręs meteorologinį išradimą…

Dabar V.Ščemeliovui 83 metai ir paskaitų jis nebeskaito, tačiau orais „serga” ne mažiau negu anksčiau. Išvydęs svečią nudžiunga ir pirmiausia vedasi mane į sodą. Vikriai palypėjęs kopėtėlėmis atveria meteorologijos namuko tarp obelų bei serbentų dureles ir įsižiūri į prietaisus.

„Matai? Per dvi valandas temperatūra pakilo keturiais laipsniais! Stebuklas! Matyt, netrukus bus 28 laipsniai šilumos. O rytoj – ne mažiau kaip 32” (kalbėjomės prieš savaitę – F.Ž.).

„O poryt, dar vėliau?” – nekantrauju. „Šiek tiek atvės, palynos”, – nuramina mokslininkas. Vėliau paaiškėjo, jog jis neklydo.

Įmantrūs prietaisai

Greta obels – dar vienas įrenginys. Primena vaikišką vėjo malūnėlį, tik įmantresnis. „Anemometras, – paaiškina šeimininkas, – matuoja vėją. Silpnas jis čia – mentelės beveik nesisuka. Pažvelk virš namo stogo – ana vėjarodė, matai, kaip sukasi sparneliai? Ten vėjo daugiau.”

Dar apžiūrime keistą vamzdį ne vamzdį – V.Ščemeliovo išradimą krituliams ant vertikalių paviršių matuoti. Šis, pasak išradėjo, ypač praverčia statybininkams, mat kai vėjas stiprus, pusė kritulių merkia ne žemę, o pastatų sienas.

Vėliau patraukiame į mokslininko darbo kabinetą, prigrūstą knygų ir ne mažiau keistų negu sode prietaisų: barografų, higrografų, anerumbometrų ir kitokių. Senovinių ir šiuolaikinių – elektroninių. Vien termometrų šiuose namuose – daugiau kaip dešimt, ne ką mažiau barometrų.

V.Ščemeliovas pasuka vieną rankenėlę, spusteli kitą ir praneša: „Šiuo metu lauke silpnas pietų vėjas, temperatūra lauke jau 28 laipsniai šilumos, kambaryje – 23 laipsniai.”

„Kieno prognozė būna tikslesnė – jūsiškės meteorologijos stoties ar Valstybinės hidrometeorologijos tarnybos?” – smalsauju.

„Išjunk diktofoną – pasakysiu”, – linksmai atšauna šeimininkas. Jo pageidavimu šį atsakymą nutylėsime.

Mums diktuoja orai

– Kodėl žmonės taip domisi orais?

– Orai mus valdo. Jei kambaryje sėdi, tai nesvarbu, kas už lango, tačiau jei kokį darbą lauke dirbi ar keliauji…

– Kitaip sakant, orai – tarsi Dievo, arba Gamtos, kalba, kuria ji kalbasi su savo vaikais?

– Taip. Ir kas į tą jos kalbą įsiklauso bei supranta, tas laimi. Pavyzdžiui, Vytautas Didysis buvo geras, kaip dabar pasakytume, sinoptikas: jis parinko ne tik tinkamą dieną Žalgirio mūšiui 1410 metais – buvo palankus oras, bet ir strategiškai gerą vietą savo kariuomenei. Lietuviams, skirtingai negu jų priešams, per mūšį į akis nespigino saulė. Atsižvelgta buvo ir į kitas gamtos sąlygas. Tai padėjo laimėti mūšį.

Liūdnai pagarsėjęs Vokietijos nacionalsocialistų vadas Hitleris turėjo ne tik savo ekstrasensą, bet ir asmeninį sinoptiką. Šis jam patarė, kada geriausia skelbti karą. Gerai prisimenu: pirmąsias 10 karo dienų oras buvo puikus, užpuolikų aviacija galėjo puikiai matyti taikinius.

Vargas tam, kas į orus neatsižvelgia. Anglai mūšį su rusais praėjusiame šimtmetyje Juodojoje jūroje skaudžiai prapylė, kai neatsižvelgė į meteorologų prognozes: audra ties Sevastopoliu ištaškė visą jų laivyną.

– Daug žmonių domisi ne tik orais, bet ir horoskopais, todėl pasitaiko net sinoptikų-astrologų. Kas tarp jų bendro?

– Nieko. Kas gali būti bendro tarp mokslo ir mistikos? (Numoja ranka.)

Pasikeitė nežymiai

– Neretai sakoma, esą orai anksčiau buvo geresni… Ar iš tiesų taip?

– Žmonių prisiminimai – subjektyvūs, jie gali ir klaidinti. Pavyzdžiui, jei žmogus sėdėjo ant krosnies, tai šalčio nematė. Todėl nereikia daug tikėti senolių prisiminimais ir orų spėjimais. Be to, kas vienam gera, kitam – nebūtinai.

Remkimės statistika. Tiek manoji, tiek valstybinės meteorologijos tarnybos specialistų statistika byloja, jog Lietuvos klimatas pasikeitė labai mažai.

– Betgi dabar dažnai teigiama: orai sparčiai šiltėja, artėja katastrofa!

– Duomenys rodo, jog klimatas Lietuvoje pašiltėjo tik beveik laipsniu.

– Tačiau juk žiemos tapo gerokai šiltesnės?

– Galbūt tai laikina. Galimas dalykas, dabartinis pašiltėjimas – tai įprasta gamtos ciklo dalis, po kurios bus įprastas pašaltėjimas, ir taip toliau. Taip yra buvę ne kartą.

– Kalbate apie saulės aktyvumo ciklus?

– Be abejo, šis šviesulys turi įtakos orams. Prieš keletą metų viena garsiausių pasaulyje Rusijos Pulkovo observatorija pranešė, jog per ateinančius 50 metų saulės aktyvumas sumažės. Vadinasi, orai turėtų atvėsti. Toli gražu ne visi specialistai pritaria tokiai prognozei. Mano duomenimis, pastaraisiais mėnesiais saulės aktyvumas buvo netgi padidėjęs. Gal tai ir sukėlė klimato anomalijas – audras, liūtis, žemės drebėjimą Japonijoje.

– Jūs esate tyrinėjęs pramonės įmonių taršos įtaką orams. Ar vadinamasis šiltnamio efektas labai veikia klimatą?

– Daug kas tai tvirtina, tačiau pastaruoju metu daugėja ir priešingų nuomonių. Pagyvensim – pamatysim.

Geriausia – Lietuvoje

– Daug žmonių dabar poilsiauja prie jūros. Ar nepavojinga degintis – ozono sluoksnis, saugantis mus nuo ultravioletinių saulės spindulių radiacijos, nėra plonas?

– Dabar degintis nebepavojinga, galite taip ir parašyti. O birželį (sklaido savo užrašų sąsiuvinį) ozono virš Baltijos šalių buvo dešimt, net penkiolika procentų mažiau už normą. Savo giminaičius ir pažįstamus tada perspėjau, kad ilgai saulėje nebūtų – gali prikibti odos vėžys. Dabar ozono sluoksnis netgi keletu procentų storesnis, negu mums būtinai reikia.

– Dabar madinga gero oro ieškoti užsieniuose…

– Ir neretai labai apsirinkama. Pavyzdžiui, kai neseniai pas mus buvo vėsu ir lijo, Graikijoje, Italijoje spūstelėjo daugiau kaip 40 laipsnių karštis (pavėsyje). Turbūt tie lietuviai, kurie nuspruko ten pasišildyti, neapsidžiaugė. Daugiau kaip 37 laipsnių karštis (ši riba svarbi, nes susijusi su mūsų kūno temperatūra) pragaištingas žmogui, ypač nepratusiam. Prieš keletą metų dėl karščio Europoje 2 tūkstančiai žmonių mirė.

Arba kai birželio pradžioje pas mus buvo šilta, virš Didžiosios Britanijos kybojo ciklonas, todėl lijo daug ir ilgai, net nelaimių dėl to buvo.

Man geriausi orai – Lietuvoje. Čia nei per daug saulėta, nei ištisai lyja, nei labai šalta, nei karštis ilgai vargina. Juk kai 10-15 dienų danguje nė debesėlio, tai pradedi žiūrėti į jį ir melsti jei ne lietaus, tai bent debesies – taip nusibosta saulė… Mes, lietuviai, esame šiauriečiai, mums debesys – kaip oras. Kai jų ilgai nėra, akys pavargsta, neramūs tampame.

– O kurioje Lietuvos vietoje orai geriausi?

– Čia kaip žiūrėsi. Mažiausia lietaus Suvalkijoje, daugiausia – Žemaitijos aukštumose. Šilčiausia – taip pat Suvalkijoje ir Pietryčių Lietuvoje. Šalčiausia – Šiaurės Rytų Lietuva: Biržų kraštas ir aplink. Perkūnija trankosi daugiausia šalies pietryčiuose ir Žemaitijos aukštumose.

Išnešė ne velnias

– Matėte šilto ir šalto, tad kokios orų keistenybės įsiminė?

– Kažkuriais metais – jei reikia tiksliau, turėčiau vartyti užrašus – prie Daugų ežero iš dangaus pasipylė ne tik vanduo, bet ir varlės, žuvys bei kitokie ežero gyviai. Tai viesulas juos išsiurbė iš ten ir pasėjo. Keliolika kilometrų aplink rinko juos laukuose vietos žmonės.

Širvintų rajone viesulas pernešė į kitą vietą arklį, apvertė traktorių. O stogų per šiuos gamtos reiškinius nulaksto daugybė.

Tokiais atvejais nepadeda net dievobaimingumas: vyskupą M.Valančių viesulas pakėlė ir šimtą metrų nunešė, nors tas žegnojosi ir meldėsi. Tiesa, dailiai ant žemės pastatė: gal vis dėlto malda padėjo? (Juokiasi.)

Po vieno viesulo kaip tornadų medžiotojas nulėkiau pasižiūrėti į Dzūkiją: kėpso pirkia be stogo, langai išskridę, o darže močiutė apsikabinusi anūką rėkia: „Nelabasis, nelabasis!” Ji tikino spėjusi pamatyti velnio uodegą, kai tas iššlavė šia kūno dalimi močiutę su anūku iš namo pro langą. Atlikęs tyrimą nustačiau, jog pasidarbavo ne velnias, o labai stiprus vėjas.

O štai ką man kadaise papasakojo Darbėnų bažnyčios klebonas: „Per patį mišių vidurį žiūriu – įriedėjo pro bažnyčios duris baltas kamuoliukas. Nusirito iki bažnyčios vidurio ir kad driokstels!” Bene du maldininkai žuvo, keliolika buvo sužeisti. Tai kamuolinio žaibo darbas. Laimė, retai kam tenka su juo susitikti.

Nepatariu per perkūniją slėptis po medžiu. Ne vieną atsitikimą tyriau, kai žaibas nutrenkė po medžiu stovėjusiuosius. Geriausia ieškoti žemos atviros vietos, jei jos nėra – bent pritūpti, net susirangyti į kamuolį.

– Tikriausiai matėte žalią, gal net ir mėlyną saulės spindulį?

– Šiuos saulėlydžio reiškinius svajoja išvysti daug meteorologų, tačiau pasiseka mažai kam… Man dar nepavyko.

Sveikatos paslaptis

– Jūs labai jaunatviškas – bene orai sustiprina?

– O kaipgi! Galiu ir tau gerų receptų pasakyti. (V.Ščemeliovas pagraibo po rašomuoju stalu ir ištraukia pliką laidą.) Kai tampa sunku, negera – paseilinu pirštą, apsivynioju šį laidą aplink pirštą ir pabūnu minutę kitą. Blogumą kaip ranka nuima.

Nesistebėk, tai nieko mistiško. Mūsų aplinka, ypač prieš perkūniją, taip pat oras sausose patalpose labai įsielektrina, ir tai labai neigiamai veikia mūsų sveikatą. Šis laidas sujungtas su žeme – prie jo prisilietęs aš atsikratau elektros krūvio. Kai kurie žmonės ištisus mėnesius taip įsižeminę pagyvena ir sunkias ligas pasigydo.

Dėl tos pačios priežasties patartina dažniau basiems pavaikščioti po žemę, rasą, vandenį – šitaip irgi iš savęs iškrauname elektros jonus, juk jie pro batų padus žemės nepasiekia. Turbūt ne kartą pastebėjai, kaip tampa gera, gaivu po perkūnijos? Tai dėl to, kad žaibas išvalė aplinką – pašalino iš jos elektros krūvį.

Svarbu ir kuo daugiau būti gryname ore ar prie nuolat praverto lango, kartkartėmis pamasažuoti sau sprandą.

Medicininė meteorologija – labai svarbi sritis, ji mūsų šalyje dar mažai tyrinėjama.

Orai ir grybai

– Vienoje knygoje apie meteorologiją skaičiau, jog patikimai nuspėti orą nėra sunku: sakyk, jog rytoj oras bus toks pat kaip šiandien, ir nesuklysi net 75 procentais atvejų. O sinoptikų tikslumas esąs 85 procentai. Tad ar verta daug lėšų, energijos eikvoti dėl dešimties procentų?

– Net vienas orų prognozės tikslumo procentas yra labai svarbus, kartais ir lemtingas. Juk nuostoliai būna milijoniniai, milijardiniai. Meteorologijai nereikėtų taupyti. Kaimyninės šalys turi daugiau ir geresnės meteorologijos įrangos, negu Lietuva. Mums trūksta radiolokatorių, radiozondų, mažokai turime meteorologinių stočių.

Pas mus beveik netiria mikroklimato, o tai labai svarbu. Štai aš iš savo stoties duomenų žinau, kad prie mano namo visada yra 1-2 laipsniais šilčiau, negu skelbiama prognozėse. Kartais nusinešu savo prietaisus į sostinės senamiestį – prie rotušės paprastai būna dar laipsniu šilčiau.

Mūsų šalies meteorologams jau nebūtina, kaip kadaise, tirti ciklonų, anticiklonų ir kitų globalinių meteorologijos reiškinių, braižyti žemėlapių – dabar visa tai ir daug kitokios orų informacijos gaunama internetu bei kitais ryšiais iš artimesnių ir tolimesnių šalių.

Dabar reikėtų tuos duomenis pritaikyti konkrečioms vietos sąlygoms – juk prie jūros bus šalčiau, negu, tarkime, Dzūkijos šiluose, kur šilumą akumuliuoja bei skleidžia ne tik smėlis, bet ir pušys. Arba – kodėl gudrus grybautojas grybų ieško prie krūmų? Ten šilčiau, todėl ir grybai geriau dera.

Daugelyje šalių dabar orų prognozės daromos kas valandą, pas mus – gerokai rečiau. Turėtume sekti jų pavyzdžiu.

Žmonės mažai žino ir apie vadinamąją jutiminę temperatūrą – t.y. ką mes praktiškai jaučiame. Juk jei per radiją ar televiziją pasako „20 laipsnių šilumos”, tai čia abstraktu – reikia atsižvelgti ir į kitas sąlygas, pavyzdžiui, vėją. Vieno metro per sekundę greičiu pučiantis vėjas sumažina temperatūrą vienu laipsniu, vadinasi, jei pučia 5 metrų per sekundę vėjas, bus net 5 laipsniais vėsiau, negu pranešė radijas.

Sinoptikai – irgi jautrūs

– Kada sinoptikų prognozės taps visiškai patikimos?

– Šito niekas nežino ir vargu ar žinos. Orai – labai sudėtingas ir permainingas gamtos reiškinys, jie nuolat kinta, mainosi. Tiesa, atspėjami jie vis tiksliau ir vis ilgesniam laikui, tačiau tos „žirklės” skečiasi labai lėtai.

Kol kas yra taip: orų prognozės rytojui patikimumas yra 80-90 proc., o toliau – kiekvieną dieną 10 proc. mažiau, vadinasi, po 4-5 dienų lieka tik 50 procentų. Be abejo, neretai pasitaiko, kad orą atspėjame ir ilgesniam laikui. Pavyzdžiui, šį 32 laipsnį karštį tiek aš, tiek mano kolegos meteorologai numatėme dar prieš dešimtį dienų.

Bet taip būna nedažnai. Ir nereikia dėl to sinoptikams priekaištauti. Beje, jie ne mažiau jautrūs žmonės, kaip kiti – nepripranta prie priekaištų, kaip kai kas mano… Žinau, koks sudėtingas jų darbas, todėl užjaučiu.

Atsisveikinant meteorologas V.Ščemeliovas pasiūlė įspėti mįslę: „Smarkiai lyja, pučia stiprus vėjas, visi žmonės skuba susigūžę, tik vienas šypsosi laimingas. Kas?”

– Gal sinoptikas?

– Taip: jis atspėjo lietų.