Prieš šimtą metų Maironio sukurta poema „Jaunoji Lietuva” Šveicarijos lietuviams padėjo surasti namą, kuriame vasarodavo mūsų literatūros klasikas, įkvėpė įamžinti jo atminimą. Gal tautiečių rūpestis paskatins prisiminti poetą ir Lietuvoje?
Trečiadienį, liepos 25-ąją, sukanka šimtas metų kai Liucernos (Šveicarija) priemiestyje Megene atostogaudavęs XIX-XX amžiaus lietuvių literatūros klasikas, vienas ryškiausių romantizmo poetų, kunigas Jonas Mačiulis-Maironis sukūrė poemą „Jaunoji Lietuva”. Šią ir kitas garsiosios lietuvių asmenybės gyvenimo datas prisiminė mūsų tautiečiai Šveicarijoje. Ne tik prisiminė, bet ir pagerbė, įspūdingai įprasmino. Suteikė vilties, kad gal ir Lietuvoje nepamiršime J.Mačiulio-Maironio. Juk šiemet sukanka 145 metai, kai gimė poetas, 75-eri nuo jo mirties ir 100 metų, kai jis parašė poemą „Jaunoji Lietuva”.
Iškilminga ir netikėta
Liucernos kantono miestelyje Megene prie vilos St.Charles Hall koplyčios sienos pritvirtinta ir birželio 29-ąją iškilmingai atidengta memorialinė lenta, kuri vokiečių ir lietuvių kalbomis primena, jog ten lankėsi lietuvių tautos dainius Jonas Mačiulis-Maironis, 1907 metais sukūręs poemą „Jaunoji Lietuva”.
Atminimo lentos atidengimas buvo itin jaudinantis ir reikšmingas momentas Šveicarijos lietuvių bendruomenei. Įsimins jį ir iš Lietuvos atvykę svečiai profesorė Viktorija Daujotytė, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, poetas Marcelijus Martinaitis, skulptorius Leonas Pivoriūnas, Kauno Maironio gimnazijos moksleiviai, pristatę specialiai parengtą poezijos ir muzikos programą.
Tarp beveik aštuonių dešimčių renginio dalyvių buvo ir garbių vietos svečių. Jie suprato progines kalbas, nes buvo pasirūpinta tekstų vertimais į vokiečių kalbą. Tačiau, pasak Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkės Jūratės Jablonskytės-Caspersen, svečius labiausiai sujaudino kanklių muzika ir maironiukų lietuviškai skaitoma poezija. Nes visos eilės liejosi iš širdies; o taip deklamuoti ar apskritai koncertuoti santūriojoje Šveicarijoje nepriimta…
Šventei vadovavusi J.Caspersen pateikė dar vieną atradimą. Po to, kai Maironio eilėraštį „Vakaras ant ežero Keturių kantonų” padeklamavo lietuvių moksleivis, jį vokiškai perskaitė J.Caspersen trylikametis sūnus Frederikas. Tuomet visi susirinkusieji dar kartą įsitikino, kokia graži lietuvių kalba, kaip ypatingai rimuojasi Maironio eilės. To grožio ir jausmo tikrai neįmanoma perteikti vokišku vertimu.
Gal todėl į vokiečių kalbą išversti tik trys Maironio eilėraščiai: jau minėtas „Vakaras ant ežero keturių kantonų”, „Rigi Kulm” ir „Alpių viršūnės”.
Atsakė pats Maironis
J.Caspersen LŽ žurnalistei pasakojo, kad praėjusiais metais, kai Šveicarijoje lankėsi Vilniaus „Lietuvių namų” pedagogų grupė, svečiaie labai domėjosi vietomis, kur gyveno iškilios lietuvių asmenybės. Vilniečių klausimai paskatino labiau pasidomėti Maironio viešnagėmis.
Dar visai neseniai buvo žinoma tik tiek, kad maždaug tarp 1894-1907 metų, kai Maironis profesoriavo Peterburge, jis važiuodavo atostogų į Šveicariją. Išliko 1899 metų vasario 16 dienos Maironio laiškas poetui kunigui Adomui Jakštui-Dambrauskui, kur jis rašė: „Ketinu ant kokio pusantro mėnesio pailsėti Šveicarijoje ant krašto ežero Keturių kantonų, kur jau du kartu buvau…”. Tačiau kur tiksliai lankėsi, iki šiol nežinota. J.Caspersen kartu su aktyviausiomis bendruomenės narėmis Diana Brunner ir Gražina Staniūte ėmėsi Maironio gyvenimo vietos paieškų, kreipėsi į įvairius Liucernos archyvus, tačiau jokių žinių nerado. Atsakė pats Maironis, poemos „Jaunoji Lietuva” pabaigoje palikęs įrašą: „Pabaigiau Villa St.Charles Šveicarijoj 25 d. liepos 1907 m.”.
Deja, vila kelis kartus buvo perstatoma ir neišliko kambarys, kuriame apsistodavo mūsų tautietis. Tačiau Šveicarijos lietuviai dėkingi dabartiniams vilos savininkams už leidimą jų privačioje valdoje įrengti atminimo lentą. O po iškilmių visą dieną virš jos ir rūtų puoktės plėvesavo Lietuvos trispalvė, kas taip pat neįprasta toje šalyje. Nors uždara teritorija apsunkina tos vietos lankymą, tačiau yra ir ypatinga aplinkybė. Atminimo lenta su Maironio bareljefu pritvirtinta ant pietinės koplyčios sienos; pasisukus į ją nugara, gerai matosi poeto apdainuotas Keturių kantonų ežeras…
Rūpi atminimas
Aptikę adresą Šveicarijos lietuviai ir nusprendė, jog ant surastos vilos reikia pritvirtinti Maironio atminimo lentą. „Negaliu patikėti, kad taip greit – vos per pusmetį, kai panašūs dalykai Šveicarijoje tvarkomi apie trejus metus – gavome leidimą įrengti memorialinę lentą, – LŽ sakė J.Caspersen. – Panašiais tempais sutvarkėme ir kitus formalumus. Manau, mums paprasčiausiai sekėsi, nes „nutūpdavome” ant reikalingų žmonių, kurie mums geranoriškai padėdavo.” O štai santūrūs šveicarai, iš šalies stebėję lietuvių bendruomenės veiklą, iki šiol stebisi. Sako, jog jiems neteko matyti tautos, kuriai taip rūpėtų jų šalies istorija, kuriai taip svarbu įamžinti savo tautiečių atminimą užsienyje.
Tačiau Šveicarijos lietuviams svarbi ne tik atminimo lenta, – labai rūpi skleisti žinias apie mūsų literatūros klasiko gyvenimą ir kūrybą. Todėl į renginį pakvietė kino dokumentininką Algirdą Tarvydą, kuris ėmėsi kurti filmą apie lietuvių rašytojus Šveicarijoje. Dar J.Caspersen prisiminė spontanišką V.Daujotytės siūlymą išleisti knygelę apie Maironį Šveicarijoje. Joje galėtų būti įdomios, vertingos medžiagos, taip pat – per renginį skaityti pranešimai. Būtų gražu, jei Lietuvoje tokia knygelė pasirodytų artėjant lapkričio 2-ąjai, Maironio gimimo jubiliejui…
40-metis Maironis
Paminklinės lentos autoriai – skulptorius Leonas Pivoriūnas ir šrifto kūrėjas Vilniaus dailės akademijos profesorius Albertas Gurskas. Kaip LŽ pasakojo L.Pivoriūnas, atminimo lenta – tai 50 cm. ilgio ir 37 cm. aukščio žalvario plokštė, ant kurios išgraviruotas užrašas, pritvirtintas žalvario bareljefas. Iš pradžių skulptoriui atrodė, jog tai bus nesudėtingas užsakymas, kaip ir kiti panašūs, pareikalausiantis pusantros savaitės, darbo. Tačiau, anot L.Pivoriūno, šįkart teko patirti visokių nuotykių. Plušėjo net tris savaites kartais po 18 valandų neišeidamas iš dirbtuvės.
„Man buvo užsakyta Maironį pavaizduoti maždaug 40 metų amžiaus, tokį, koks jis galėjo būti per savo viešnages Šveicarijoje, – pasakojo L.Pivoriūnas. – Norėta, kad poetas tiesiai žiūrėtų iš bareljefo, tačiau net savaitės prireikė, kol įsitikinau, kad dėl apšvietimo toje vietoje labiau tinka portretas iš profilio. Tačiau kuo remiantis jį sukurti, kai išlikusios vos dvi tokios Maironio fotografijos? Viena, kai buvo pašarvotas, kita – skulptoriaus Juozo Zikaro nuotrauka, kurioje niekas Maironio neatpažįsta…”
L.Pivoriūnui teko išstudijuoti kitas, beveik 40 iš priekio (en face) darytų Maironio fotografijų, saugomų Lietuvių literatūros institute. Tik ketvirtas kūrinio variantas patiko pačiam autoriui, atitiko Lietuvos kultūros ministerijos išsakytus pageidavimus. „Mano sukurtas Maironio portretas – jaunesnis, nei įprasti jo portretai. Stengiausi parodyti ne kad jis buvo dvasininkas, bet siekiau atskleisti romantišką poeto prigimtį,” – kalbėjo skulptorius.