Turkijoje be signalo vairuoti nepatariama

Nors Turkija pasaulyje yra tarp lyderių pagal avarijų ir mirčių keliuose skaičių, įsėdus į Alanijos kurorte išsinuomotą fiatą rūpėjo ne tai – termometras lauke rodė 49 laipsnius karščio, todėl labiau už nedrausmingus turkus jaudino kondicionieriaus būklė.

Laimei, jis veikė, tada dėmesys nukrypo į kitą „Fiat Albea” įrangą – garso signalą, kurį turkai sėkmingai naudoja vietoje posūkių ar šviesų.

„Pypynės” garsas buvo nepriekaištingas, todėl abejonių neliko – avarijų vienos dienos pasivažinėjime po Alaniją, jos apylinkes ir antikinį Sidė kurortą išvengti pavyks.

Lietuvoje – ne ką geriau

Nors vakariečiai savo puslapiuose internete (yra net speciali JAV Valstybės departamento tinklapio nuoroda į avarijų Turkijoje problemą su patarimais būti atsargiems) gąsdina saviškius kraupiais turkų vairavimo papročiais, išgyvenusiems kovoje už išlikimą Lietuvos keliuose mūsų tautiečiams vairuoti šioje Viduržemio jūros šalyje neturėtų būti baisu.

Pasakysime net kitaip – tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, yra baisiau nei Alanijoje. Baisiau todėl, kad mūsų vairuotojai yra neprognozuojami, ir, maža to, net nesiteikia perspėti apie savo veiksmus kitų eismo dalyvių.

Važiuojant Pietų Turkijos keliais irgi negali būti tikras dėl vieno ar kito prie kokio nors sukrypusio „Renault 12” vairo sėdinčio turko manevro, tačiau jis visada tave perspės garso signalu.

Be signalo – nė iš vietos

„Taip, dauguma mūsų vairuotojų nerodo posūkių, bet jie naudoja garso signalą. Tai – eismo saugumo pagrindas”, – patvirtino minėtą fiatą šių eilučių autoriui išnuomojęs nuomos punkto vadybininkas Selčiukas Harmakaya.

Nuolatinis pypsėjimas sukuria chaoso atmosferą, tačiau tik pašaliniam žmogui – vairuotojui, kitų perspėjamam garso signalais, keisti eismo juostas (jei, suprantama, jos yra paženklintos, o tai – nedažnas atvejis) nėra sunku. Kartais signalu tiesiog pasakoma: „Atsargiai, aš važiuoju šalia.”

Maža to – pripranti prie tokio nuolatinio budėjimo režimo ir nejučia pastebi, kad pats spaudi garso signalą norėdamas atkreipti dėmesį į vieną ar kitą savo manevrą.

Ir nustembi, kad ši sistema veikia – turkai pristabdo savo „Renault”, „Fiat” ar motorolerius (tai – populiariausių transporto priemonių trejetukas) ir praleidžia tave!

Dar daugiau nustembi, kai prisimeni statistiką, bylojančią, kad būti sužalotam avarijoje Turkijoje tikimybė yra beveik 10 kartų didesnė nei Prancūzijoje, o tikimybė žūti – 33 kartus didesnė nei JAV.

Tai išties keista – per dvi viešnagės Alanijoje savaites neteko matyti nė vienos, net menkiausios „metalinės” avarijos.

Pėstieji yra nulis

Yra dar viena keistenybė – nors ženklų gatvėse yra nemažai ir veikia šviesoforai, į taisykles dėmesį čia kreipia mažuma. Net raudona šviesa nėra tabu. Tačiau ir vėl – avarijų matyti čia neteko.

Iš dalies tai paaiškinama tuo, kad turkai, kaip ir dauguma musulmonų, nevartoja alkoholio arba daro tai labai saikingai, todėl nevairuoja išgėrę – taip ir sumažėja avarijų tikimybė.

Be to, nepaisant kartais pasibaisėjimą keliančių transporto priemonių būklės, turkai yra geri vairuotojai.

Ir greiti – jei net pirma eismo juosta mieste važiuoji maksimaliu leistinu greičiu – 50 km/h, – būsi „apipypintas” iš visų pusių. Gero tono ženklu čia laikomas važiavimas 80 km/h greičiu – pasirodo, ir policininkai, ir žandarai tai toleruoja.

Tiesa, ne užmiestyje. „Jei važiuosite 120 km/h greičiu, turėsite problemų. Laikykitės šimto, ir su policija nesusidursite”, – patarė prieš į kelionę išleisdamas S. Harmakaya.

Aišku, pasitaiko ir tokių, kurie naktį važinėja be šviesų, bet negi nesate jų matę ir Klaipėdoje?

Ir dar teisybės dėlei reikia pasakyti, kad pėstieji Turkijoje yra niekas, ir saugus gatvės perėjimas yra jų, o ne vairuotojų problema

Brangu-pigu

Yra vienas „bet” – važiavimas automobiliu Turkijoje yra brangus malonumas – pavyzdžiui, litras E95 markės benzino čia kainuoja penkis litus.

Gal todėl kiekvienoje degalinėje jus maloniai pasitinka aptarnaujantis personalas – per langą paduodi pinigus, raktelį, jei juo atrakinamas bako dangtelis, ir tavo misija pasibaigia net neišlipus – visa kita padaro degalinės darbuotojai.

O štai mašinos ar motorolerio nuomos kainos, skirtingai nuo Lietuvos, nuteikia maloniai. Pavyzdžiui, motorolerį parai gausite už 10 eurų (įskaitant draudimą).

Minėto 2004-ųjų laidos fiato su 1,4 l varikliu nuomai (kartu su draudimu avarijos atveju) parai užteko 30 eurų. Dar 10 dolerių sumokėjome apsidraudžiant nuo smulkių incidentų, pavyzdžiui, veidrodėlio ar kitų detalių sugadinimo. Didesnių automobilių, pavyzdžiui, minivenų nuoma – 60-75 eurai.

Automobilių su automatine greičių dėže čia beveik nėra (Alanijoje nuomojamos gal 3-4 tokios mašinos), tad važiuojant su „mechanika” kalnuotose vietovėse reikia šiek tiek daugiau patirties.

Ir pabaigai – derėtis Turkijoje būtina net kalbant apie automobilius. Štai ir mums Selčiukas pridėjo keletą papildomų valandų, mat fiate neveikė garso aparatūra. Tiesą pasakius, jos ir nereikėjo – gražiausia muzika buvo nuolatinis pypsėjimas gatvėse.

Svarbiausi žodžiai, kuriuos patartina žinoti vairuojant Turkijoje

Allah korusun – Tesaugo mane Dievas!

Cikis – išvažiavimas

Dikkatsiz – atsargiai

Dur – stop

Girilmez – įvažiavimo nėra

Giris – įvažiavimas

Kursunsuz – bešvinis benzinas

Mazot/motorin – dyzelinis kuras

Otogar – autobusų stotis

Sehir merkezi – miesto centras

Telefono numeriai: gaisrinė – 110, greitoji medicinos pagalba – 112, policija – 155

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Laisvalaikis su žyma , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.