Pastaruoju metu Kaune galima pastebėti gerų poslinkių, galinčių nulemti laikinosios sostinės plėtros galimybes ateityje. Verslininkai pradėjo tvarkyti objektus, metų metais kaip rakštys bjaurojusius didmiestį. Vytėnuose kyla didžiausias Baltijos šalyse prekybos centras „Mega”, jau griaunami buvusio „Kauno audinių” fabriko pastatai, kurių vietoje iki 2006-ųjų rudens išdygs „Akropolis”. Jo kaimynystėje, Nemuno saloje, valdžia pagaliau įsmeigė kastuvą ir į naujų Sporto rūmų statybvietę, o iki 2007-ųjų vidurio žadama sutvarkyti „Respublikos” viešbutį. Bendra šių keturių projektų vertė siekia apie 560 mln. Lt.
Žinia dėl „Respublikos ” viešbučio – itin svarbi. Jam operatoriaus ieško garsi tarptautinė kompanija „Colliers International”. Juk kiek galima klausytis užsieniečių, kurie, pirštu rodydami į gelžbetoninį monstrą, neretai paklausia: „Turbūt statybos neseniai prasidėjo?”.
Kiek šiems projektams pasistūmėti padėjo Kauno miesto valdžia su meru Arvydu Garbaravičiumi priešakyje, sunku pasakyti. Meras beveik niekada nepraleidžia progos prisiskirti nuopelnų. Jo pastangos pagirtinos nebent dėl to, kad apgynė Sporto rūmus, o Savivaldybė paėmė paskolą iš bankų pirmiesiems darbams. Visa kita – privati verslininkų iniciatyva.
Be to, didžiuosius projektus daugiau ar mažiau lydėjo skandalingos istorijos. Vienų ateitis visuomenę žeidė, bet į kitus ji visiškai nereagavo. Pavyzdžiui, priešindamiesi „Akropoliui”, kai kurie kauniečiai išsikovojo mažų mažiausiai pagarbą. Tuo tarpu atkaklesnieji išpešė iš verslininkų ir naudos.
Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus remiamas Karmelitų bažnyčios klebonas gali būti beveik ramus už pažadėtą paramą šventovei. „Akropolio” valdybos pirmininkas Mindaugas Marcinkevičius ne kartą patvirtino pažadą ištesėsiąs. Gal iš atsargumo, o gal ir iš baimės, dėl nepatenkintųjų statybomis „VP Grupė” tikina atsižvelgsianti net į menkiausias žmonių pastabas dėl „Akropolio”. Kiek čia yra tiesos ir kiek tuščių pažadų, tuoj paaiškės. Svarbiausia, kad privačiam verslui vis dar užtenka ryžto nemesti darbų pusiaukelėje, atsimušus į biurokratus ir jautrią visuomenės nuomonę.
Tačiau kai kam statybų mastai nekelia džiaugsmo, ypač architektams. Bet juo toliau, juo labiau įsitikini: Kaunui geriau turėti daugiau „stiklinių” pastatų, nei jų vietoje matyti griūvančias gamyklas. Vien tik dėl šios priežasties statybas reikėtų skatinti, nes ir miesto architektai niekada neturėjo vieningos nuomonės dėl „Akropolio”. Tik nesuprasi kodėl: iš meilės Kaunui ar dėl to, kad pelningus projektavimo užsakymus gavo kažkas kitas?
Visai neseniai pažįstamas fotografas užlipo ant remontuojamos Rotušės pastolių. „Senamiestis telpa ant delno, o anksčiau maniau, kad jis didelis”, – sakė jis.
Senamiestis iš tikrųjų yra didelis, bet ne savo dydžiu, o problemomis. Dauguma pastatų vis dar nesutvarkyti, o gatvelės apleistos. Kai kurie verslininkai tvarkosi, bet moka trigubą kainą, norėdami įtikti paveldo saugotojams. Pastarieji, kaip parodė nuo Rotušės nuimtos vėtrungės istorija, neretai persistengia. Komiška situacija, kai net Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio vadovė Irena Vaškelienė iš pradžių manė vėtrungę esant autentišką ir pasiūlė padaryti kopiją, o originalą eksponuoti Rotušėje. I.Vaškelienė nežinojo, jog vėtrungės originalas seniai saugomas Rotušėje, o ant jos stogo – sovietmečio laikų kopija.
Kad paveldo saugotojai persistengia, galėtų papasakoti ne vienas verslininkas. Iki šiol sunku suvokti, kodėl atstatomose buvusiose kareivinėse Žemuosiuose Šančiuose, kur bus pasiūlyta nusipirkti butų, net iš kiemo pusės valdininkai neleido įrengti balkonų.
Kur tie paveldo saugotojai buvo, kai dešimtmetį kareivinės griuvo, o raudonas plytas kasdien netrukdomai gvelbė vagys? Panašių istorijų Kaune – ne viena dešimtis. Gal todėl ir nereiktų kaišioti pagalių į ratus tiems, kas investuoja ir sukuria darbo vietų.
Gediminas Stanišauskas