Trečiadienį, liepos 18 d., 75 metų jubiliejų Maskvoje minėjo gyvoji legenda poetas, rašytojas ir publicistas Jevgenijus Jevtušenka, nuo 1990 metų gyvenantis JAV.
Iš kur atsirado dvi jūsų gimimo datos – 1932 ir 1933?
Aš gimiau šalia Zimos (miestas Rusijoje, Irkutsko srityje, šalia Okos upės. – Vert. past.) stoties, Nižneudino ligoninėje. Zimoje stovėjo mūsų protėvių, 19 amžiuje ištremtų už valstiečių maištą, namas. Paskui mes su tėvais išvykome į Maskvą. Vienas mano senelis buvo matematikas, Rudolfas Vilgelmovičius, – jį areštavo už „šnipinėjimą Latvijos labui”, mat jis turėjo latviško kraujo. Nuostabus žmogus, trigonometrijos vadovėlio autorius. Kitas senelis – mamos tėtis – Čapajevo tipo žmogus iš Baltarusijos, triskart Georgijaus ordino kavalierius. Raudonojoje armijoje jis gavo išsilavinimą, mokėsi raudonųjų vadų kursuose, vadovavo artilerijos sandėliams. Mano seneliai draugavo. Daug atiduočiau už tai, kad galėčiau sužinoti, apie ką jiedu kalbėdavosi.
Mano atsiminimai prasideda no 1937 metų, nuo tada, kai juos suėmė. Mama mane pasiėmė kartu stovėti eilėje prie kalėjimo Matroskaja Tišina gatvėje. Tokią eilę Achmatova aprašė „Rekvieme”. Aš įsiminiau, kad ten visai nebuvo vyrų, tik moterys ir vaikai. Mes stovėjome ilgai, visą naktį. Kai vėliau mamos paklausiau, kodėl ten nebuvo vyrų, ji atsakė, kad vyrai ten bijo eiti. „O moterys?” – pasiteiravau. Ji atsakė: „Moterys nebijo nieko.” Aš įsiminiau tai visam gyvenimui.
Prasidėjus karui, mane išsiuntė pas Sibiro močiutes. Kai 1944 m. norėjau grįžti į Maskvą, man pagal amžiaus cenzą reikėjo leidimo. Man padarė dokumentus, pagal kuriuos esu jaunesnis metais, – kad nereikėtų leidimo. Taip ir atsirado ši painiava.
Kad tapote poetu, labiausiai prisidėjo jūsų tėvas?
Taip, jis mane nuvedė į Politechnikinį, kur eiles skaitė poetai, atvykę iš fronto. Nuo to laiko man susidarė poeto, kaip žmonių gynėjo, įvaizdis. Todėl aš kadais ir parašiau „Poetas Rusijoje – daugiau negu poetas”. Kai kurie mano kolegos sako, kad žeminu poeto profesiją, esą išeina, jog ji pati savaime nereikšminga. Koks gi tai žeminimas – tai išaukštinimas. Dabar sunku įvardyti kokį nors nacionalinio masto poetą, – laukiu tokio nesulaukiu.
Galbūt dabar kamerinės poezijos laikas?
O nacijos – ar jos neegzistuoja? Kiek žmonių maždaug jūsų amžiaus buvo nukauta Čečėnijoje? Begalė. Kodėl nė vienas poetas neparodė balso eilėmis apie šį karą?
Kitaip tariant, jūs agituojate už „pykčio dieną” poezijoje?
Jeigu žudomi žmonės, o jūs laikote save poetu ir tylite, – tai yra abejingumo cenzūra. Ji ne mažiau siaubinga nei cenzūra tiesiogine prasme.
Na, gal ką nors labiau sukrėtė draugo, nužudyto skersgatvyje, mirtis.
Jeigu rašo tik tada, kai užmuša draugą, tai blogai. Vadinasi, ant visų kitų nusispjaut? Rašytojui? Ką jūs man kalbate? Apskritai – ar jūs krikščionė?
Taip. Bet manau, kad ne visi šiuolaikiniai poetai yra krikščionys, o antra, poezija liovėsi šaukusi į barikadas.
Tai, ką jūs dabar kalbate, – baisu. Juk krikščionybė – tai pirmiausiai būtent neabejingumas ir tolimiesiems, ir artimiesiems, ir apskritai visi pasaulyje yra artimieji, nes degant namui ugnis šokinėja nuo stogo ant stogo. Kai Jelcinas pradėjo karą Čečėnijoje, o paskui norėjo man įteikti Tautų draugystės ordiną, aš jo neėmiau. Parašiau jam, kad tai bus ilgas kruvinas karas, ir aš neimsiu iš jo rankų to ordino. Kodėl to nepadarė niekas iš jaunesnių už mane? Dėl ko gi jie tada imasi plunksnos?
Dėl savęs.
Na, tuomet tegu nesiskundžia, kad netampa nacionaliniais rašytojais.
Jie ir nesiskundžia.
Tuomet išvis rašyti nereikia. Poetas – tai profesija, kurios pagrindas – sąžinė. Tik menkutis poetas gali rašyti apie peizažėlius ir neliesti žmogiškųjų temų. Belai Achmadulinai nebuvo būdinga rašyti eiles, kaip jūs sakote, „pykčio dienai”, bet ji pasirašė tiek protesto laiškų, kai suiminėjo žmones, važiavo į Gorkį, kad pasakytų palaikančius žodžius Sacharovui. Aš, kai dar niekam nebuvau žinomas, 1952 metais pasisakiau prieš Gribačiovą, kuris save vadino partijos automatininku.
Neaplankydavo mintis „Manęs nepasodins”?
Kai mūsų tankai pervažiavo Čekoslovakijos sieną, aš išsiunčiau telegramą mūsų vyriausybei, jog laikau tai šalies prestižo žlugdymu, klaida, siaubingu smūgiu socializmo idėjai. Išsiunčiau palaikymo telegramą Dubčeko vyriausybei. Aš tada buvau Koktebelyje. Mergaitė, kuri priėmė telegramą, paklausė: „Ar jums neklius?” Sakau: „Siųskite.” Atsitiko atvirkščiai – kliuvo jai. Pas mane atbėgo jos draugė, sako, ją išmetė iš darbo. Tada aš nuvažiavau į vietinį KGB ir pasakiau: jeigu negrąžinsite mergaitės į darbą, aš Maskvoje surengsiu spaudos konferenciją ir papasakosiu, kas čia darosi. Ir ją grąžino.
Kai grįžau namo, mano žmona Galia, kuri niekada nebuvo bailė – užaugo internate, skirtame liaudies priešų vaikams – ir visada mane barė, kad savo eilėraščiuose nesu pakankamai griežtas sovietų valdžiai, vis dėlto išsigando, kad mane areštuos. Ji išrinko kažkokias, jos galva, pavojingiausias knygeles iš tų, kurias turėjome namuose, mes sėdėjome ir plėšėme jas, o ji verkė…
Kartą esate prisipažinęs, kad jūsų lyrinis herojus – jūs pats. Nebijote viešos jausmų manifestacijos?
Kaip čia pasakius… Moters garbė man užvis svarbiausia. Aš pritariu Pasternakui, kuris man kadaise sakė, kad tikras vyras turi būti šiek tiek motiniškas moters atžvilgiu. Ir tuoj pat patikslino – būtent motiniškas, todėl, kad net pats geriausias tėvas niekada negalės atstoti motinos. Yra toks žodis, liaudiškas, kažkas apie vieną moterį man pasakė – „ji tokia kvailutė, visą save atiduodanti”. Moterys turi tą gebėjimą „visą save atiduoti”, ir vyrams reikia iš jų mokytis.
Pastebėjau, kad netgi gramatika priešinasi: apie moteris sakoma, kad jos atsiduoda, apie vyrus – ne. Nors sykį girdėjau vieną ciniškai sakant: „Būtų neblogai atsiduoti va tai ilgakojei kokiam pusvalandukui.” Vyrai nėra tokie jau blogi, tiesiog kartais jie gėdijasi sentimentalumo kaip silpnumo. Kai aš parašiau eilėraštį „Pašnibždomis tu klausei…”, mane vanojo už „moters įžeidimą”. To, kas rašome šiandien, fone, šios eilės visiškai nekaltos.
Aš parašiau eilėraštį, kai pastebėjau atsiradus naują merginų tipą – kurios kaipmat imasi įkainoti, kas gali išeiti iš to ar kito žmogaus; to gi nepaslėpsi – vertinantis žvilgsnis, kompiuterio schemų spragsėjimas… Ir jos nebūtinai nori pinigų. Aš suprantu, kad gyvenimas dabar nelengvas. Tačiau tai moteriškumo žudymas. Parašiau tokias eilutes: „Pažinęs meilę iš rusės kaimo moters,/ Aš šalinuosi kobrų, kaukšinčių aukštais kulnais,/ Man nuobodu myluoti Barbės ceilulioidus/ Su kompiuterinėm schemom vyzdžiuose.”
Rusė kaimo moteris – tai toji iš Altajaus, su kuria turėjote romaną, kai jums buvo 15, o jai – 27? Būdamas toks atviras, ilgai apie ją nekalbėjote. Kodėl?
Suprantate, poezija – visada išpažintis. Prozininkas gali slėptis už savo personažų nugarų. Kadais rašiau, kad Dostojevskis – tai visų jo herojų galerija, jame netgi Smerdiakovas yra. Tai matyti iš jo dienoraščių. O tikras poetas niekada nepasislėps už savo lyrinio herojaus.
Ar jūsų sūnūs eiles rašo?
Taip, bet man regis, jie nepavers šito savo profesija. Svarbiausia – mėgti eilėraščius, o ne juos rašyti. Saša, kuris dirba BBC, jam 27-eri, labai žavisi poezija. Ženia – jam 18 metų, groja mokyklos džiazo grupėje, bet nori užsiimti ekologija.
Jūs, kaip penkių sūnų tėvas, niekad neapgailestavote, jog neturite dukters?
Man vaikinai sako: na, kodėl jūs negalite mums sesers pagimdyti? Nežinau. Pasakysiu jums – taip, matyt, daugelis vyrų jaučia: šeimyniniame gyvenime sūnūs – patys sunkiausi, nenugalimi varžovai kovoje dėl mamos meilės. Ji visa susikoncentravusi į juos. Aš 30 metų vyresnis už žmoną. Mes su ja dažnai ginčijamės, užtat kaip gera paskui susitaikyti… Mano visos žmonos buvo individualybės, nebuvo nė vienos pritarinėjančios. Aš nebūčiau išlaikęs. Man įdomu pasiginčyti.
Per mane Marija prarado profesiją – ji buvo puiki gydytoja. Bet Amerikoje labai sunku gauti gydytojo licenciją. Reikia iš naujo mokytis 12 metų. Ji gavo antrą diplomą – dėstyti rusų kalbą užsieniečiams. Ir įgijo geriausios rusų kalbos mokytojos vardą visoje valstijoje. Aš keletą dienų važinėjau pro švieslentę: „Geriausia mūsų mokyklos ir valstijos metų mokytoja Marija Jevtušenko”.
Teko girdėti, jog ketinate grįžti prie stadiono mastų…
Taip. Yra paskelbti rusų kalbos metai, o argi vyksta masiniai rusiškos poezijos koncertai? Visa Maskva išklijuota mūsų ir užsienio „popso” afišomis. O juk liaudiški poetiniai reginiai arba skaitymai sporto rūmuose, Majakovskio aikštėje ištraukė mūsų kartą. Buvo tokie metai, kai pasirodžiau daugiau kaip 300 kartų. Žmonės gyveno pagal mūsų eiles. Ir dabar Rusijoje yra bent jau dešimtis poetų – tikrų profesionalų. Todėl aš vėl sumaniau prasiveržimą į masinę auditoriją. Gruodžio 12 d. stadione „Olimpijskij” bus koncertas, jį ves Michailas Zadornovas, kuris man jubiliejaus proga įteikė dovaną – įrašė į diską 30 mano eilėraščių. Vyks kompozitoriaus Glebo Majo naujos roko operos pagal mano eiles „Krenta balti sniegai” premjera. Taip pat bus mano eilėraščio „Baladė apie penktąjį bitlą” premjera – kaip per pirmąją savo išvyką į kontinentinę Europą bitlai skaitė mano eiles. Tai istorija, papasakota Polo Makartnio. Michailo Zadornovo vadovaujamas jaunimo teatras užbaigs šį muzikinį-poetinį šou mano dainų popuri. Perskaitysiu saviepitafiją – patį chuliganiškiausią, linksmiausią eilėraštį. Ir kalbėsiuosi su žmonėmis iš širdies į širdį.
O su kuriuo kūriniu norėtumėte likti skaitytojų atmintyje?
Noriu, kad liktų poema, kuri man atnešė daugiausiai džiaugsmo gyvenime ir apie kurią mūsų šalyje nebuvo parašyta nė vienos eilutės. Geriausia, ką aš parašiau, – tai „Balandis Santjage”. Poema parašyta baltosiomis eilėmis, šekspyriškuoju ritmu. Beje, jos genialiai išverstos į anglų kalbą. Jas išvertė mano žmona anglė. Vertė gimdymo namuose, kai gimdė man sūnų Sašką…
Aš turiu įrodymų, kad ši poema išgelbėjo minimum 500 žmonių nuo savižudybės. Kaip beveik visi mano kūriniai, ji pagrįsta realiais faktais. Aš gyvenau viešbutyje „Karero” centrinėje aikštėje. 24 aukšte buvo baseinas. Gulėjau ir deginausi su viena savo drauge. Pro mus praėjo jaunuolis – dieviškai gražus. Jis priėjo prie stogo krašto ir nušoko žemyn. Kai mes pribėgome, pamatėme, kad jis nepasiekė asfalto – jo kūnas mataravosi susipainiojęs į kibirkščiuojančius laidus. Paskui jis nukrito ant asfalto. Kai jo kūną išvežė greitoji, pasirodė, kad jis užmušė balandį, vaikštinėjusį asfaltu.
Maždaug po mėnesio man paskambino moteris ir pasakė, kad nori parodyti savo sūnaus dienoraštį. Tai buvo to jaunuolio motina. Iš dienoraščio supratau, kad jo širdis plyšo į dvi puses. Išsiskyrę tėvai dalijosi berniuką, pavyduliavo, kitaip sakant, daužė vienas kitam per galvą savo pačių vaiku. Mama jį supažindino su viena savo drauge, aktore, dukart vyresne. Ji tapo jo pirmąja moterimi. Šiaip tai yra gerai, kai pirmoji moteris vyresnė. O paskui jis įsimylėjo bendraamžę. Bet buvo dėkingas anai moteriai, nenorėjo jos skaudinti ir susitikinėjo su abiem. Ir vėl susidvejinimas širdyje. Jis mokėsi dailės mokykloje, buvo labai gabus. Vienas jo mokytojų buvo abstrakcionistas, kitas – realistas. Jaunuolis vienam tapė abstrakčius darbus, kitam – realistiškus. Buvo jautrus – nieko nenorėjo įžeisti. Vienas jo draugas mokėsi seminarijoje, kitas buvo ekstremistas…
Galiausiai ir tėvas, ir motina jį apšaukė melagiu, abi moterys sužinojo, kad jis neištikimas, vyresnioji prigėrė vaistų, mergina skaldė antausius. Dailininkai jį išvadino veidmainiu ir renegatu. Draugą pasodino į kalėjimą, ir šis pamanė, kad jį įskundė tas jaunuolis.
Jo dienoraštyje buvo toks monologas: „Gyventi žiauru, nes tu nenorėdamas kitiems suteiki skausmo, meluoji, kad jų neįžeistum, o vėliau viskas vis tiek paaiškėja…” Jo motina manęs paprašė: „Dėl Dievo meilės, parašykite, kad išgelbėtumėte kitus.” Ir aš parašiau. Tai buvo mano socialinis užsakymas.
Aš noriu pagal šią poemą sukurti filmą. Galbūt jis taps mano paskutiniu darbu. Aš prašau Dievo dar 20 metų. Bet ką pasakysiu po devyniolikos?..