Pavardė – iššūkis netolerantiškai visuomenei

„Jūs neteisingai parašėte – aš ne Jutkonienė, o Jutkonė”, – šį sakinį dažnai tenka kartoti valdiškose įstaigose.

Vietoje atsakymo susierzinę specialistai dažnai mesteli kandžią repliką: „Tai nereikia prisigalvoti visokių nesąmonių. Per tas feministes dokumentų neįmanoma užpildyti…”

Sprendžiant iš atsiliepimų, su netolerancija, pašaipiomis replikomis ir pamokymais tenka susidurti daugeliui moterų, kurios ištekėjusios nusprendžia pasukti prieš srovę – pasirinkti sutuoktinio pavardę, kurios galūnė – ne „-ienė”, o „-ė”.

Nors kalbininkai aiškina, jog tokios pavardės jokiu būdu nepažeidžia senų lietuviškų tradicijų, galimybė moteriai pasirinkti norimą pavardės variantą visuomenę erzina, o senąją kartą netgi piktina.

Antai klaipėdietė Vilija Kontrimė, prieš keletą metų tvirtai apsisprendusi pasinaudoti kalbininkų suteikta galimybe, nejuokais supykdė porą tuokusį Salantų bažnyčios kleboną.

Vis dėlto nepaisant skeptiškų nuostatų, atvejų, kai moterys pasirenka „naujoviškas” pavardes, Civilinės metrikacijos skyriai užfiksuoja vis daugiau.

Supykdė kleboną

„Vakarų ekspreso” pakalbinta V. Kontrimė pasakojo iš artimųjų dėl savo apsisprendimo priekaištų neišgirdusi, tačiau sulaukusi bažnyčios klebono rūstybės.

„Jis visaip mane bandė atkalbėti, priekaištavo, kad išduodu senas tautos tradicijas, o tai jau esą nuodėmė. Nieko neišėjo – pasirinkau tokią pavardę, kuria didžiuojuosi iki šiol ir niekada dėl savo sprendimo nejaučiau apmaudo – Kontrimienių daug, o kad būtų Kontrimių, dar negirdėjau”, – kalbėjo moteris.

Dėl dabartinės pavardės ji dažniausiai sulaukia priekaištų ir pašaipų iš vyrų bei valdiškų įstaigų tarnautojų. Pirmieji su šypsena klausia, kodėl moteris taip nori nuslėpti, jog ištekėjusi, antrieji senu papratimu dokumentuose suraito „Kontrimienė”, o taisydami klaidą, kraipo pečiais „dėl kažkokių klientės mandrybių”.

Tiek V. Kontrimė, tiek ir kitos kalbintos moterys pripažino, kad pasirinkti sutuoktinio pavardę be tradicinės galūnės, praėjus 4 metams po įstatymo įsigaliojimo, vis dar reikia drąsos ir pasitikėjimo.

„Tos, kurios susidūrė su pašaipiais žodeliais ir kreivomis šypsenomis, supras apie ką kalbu – net menkai pažįstami žmonės aiškina, kad tokią pavardę pasirinkau neva norėdama išlikti „amžinai jauna”, – pasakojo klaipėdietė.

Susidūrė su diskriminacija

Dar viena uostamiesčio gyventoja Irina Morar-Urbonė tikina, kad mintis „paminti” įsisenėjusias tradicijas kilo ieškant darbo.

„Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kai kurių darbdavių sprendimas priimti ar nepriimti į darbą gimsta jau tuomet, kai tiesdama ranką pasisveikinimui prisistatai – esu tokia „ienė”. Kodėl mano darbingumą gali nulemti pavardė? Juk jie iš karto sumoja – ištekėjusi, vadinasi, turi arba planuoja turėti vaikų, jie sirgs, vadinasi, ji dažnai ims nedarbingumo lapelius. Kitiems tiesiog smagu į darbą priimti netekėjusias – ir viršvalandžius dirbs, ir paflirtuoti bus galima. Žodžiu, vyrui taip ir pasakiau – būsiu Urbonė, o giminaičiai savo nuomonę nutylėjo – suprato, kad prieštarauti beviltiška”, – savo pavardės gimimo istoriją pasakojo Irina.

Beje, klaipėdietė išgirsta ne tik pašaipų, bet ir pagyrimų, tiesa, tokių – gerokai mažiau. Užtat jie paglosto širdį.

Gražu, ir tiek

Žinoma televizijos ir radijo laidų vedėja Daiva Tamošiūnaitė-Budrė, pasirinkdama tokį vyro pavardės variantą, parodė pagarbą labai artimam žmogui – jau Anapilin iškeliavusiai savo močiutei.

„Močiutė buvo labai jaunatviška ir tolerantiška, tuoj pat po įstatymo įsigaliojimo ji man paskambino ir pasakė – žinai, vaikeli, tu gi gali Budre būti, taip gražiai skamba. Ir iš tiesų, pavardę pasirinkau dėl man gražaus skambesio. Jokių kitų minčių neturėjau – nei santuoką slepiu, nei kuo nors išsiskirti noriu. Galėjau juk ir savo mergautinę pavardę pasilikti, bet gerbdama savo žmogų, tiesiog tapau Budre – tuo parodydama, kad priklausau Budrių klanui”, – šypsojosi D. Tamošiūnaitė-Budrė.

Šia pavarde labai susižavėjo ir dukra Adelė, nors jos gimimo liudijime yra įrašas „Budrytė”, mergaitė visiems naujiems pažįstamiems prisistato Adele Budre.

Šeimoje jau buvo svarstyta galimybė pavardę pakeisti ir mergaitei, tačiau tam kol kas prieštarauja tėtis. Tik pavykus jį perkalbėti, abi keliaus tvarkyti dokumentų.

Prognozės nepasitvirtino

Klaipėdos civilinės metrikacijos skyrius neskaičiuoja, kiek uostamiestyje ištekančių moterų renkasi pavardę be tradicinės galūnės „-ienė”. Tačiau, anot skyriaus vedėjos Gražinos Misevičienės, šis reiškinys sėkmingai plinta.

Klaipėdietės nuotakos jau sugriovė prognozes, kad 2003 metų Valstybinės kalbos komisijos priimtu nutarimu dėl moterų pavardžių sudarymo pasinaudos tik vienetai.

Pavardes su galūne „-ė” nuotakos renkasi beveik kiekvieną savaitgalį, būna, kad net po kelias per vieną tuoktuvių dieną.

G. Misevičienė galimybę rinktis pavardės galūnę vertina tolerantiškai, bet pati ja niekada nepasinaudotų, nes jai labiau artimos senos lietuviškos tradicijos.

„Prisipažinsiu, kai kurios pavardės man skamba negražiai, be to, nematau priežasčių, dėl kurių reikėtų keisti tautos tradicijas – kodėl ištekėjusi moteris turėtų nuo visuomenės tai slėpti?” – savo nuomonę išsakė Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja.

„Vyrams derėtų patylėti”

Valstybinės kalbos komisijos pirmininko pavaduotoja Jūratė Palionytė „Vakarų ekspresui” pasakojo, kad pavardės su galūne „-ė” Lietuvoje – jokia naujovė.

Anot pokalbininkės, žiloje senovėje tarmiškai moterys taip pat buvo šaukiamos ne „ienėmis”, tačiau tai kalboje turėję neigiamą reikšmę ir rodę nepagarbą moteriai.

„Bet juk dabar moterys, pasirinkusios kitokią pavardę, tikriausiai to nejaučia?” – svarstė J. Palionytė.

Tiesa, ji pripažino, jog bet kokia naujovė visuomenėje sutinkama su pasipriešinimu, ir taip esą ne tik Lietuvoje.

„Stebina, kad didžiausias bangas dėl moterims suteiktos galimybės pasirinkti pageidaujamą pavardę kelia vyrai. Jiems šioje vietoje iš viso derėtų patylėti, nes renkasi ne jie. Jeigu būčiau jaunesnė, pati būčiau tokia galimybe pasinaudojusi”, – tikino kalbos specialistė.

J. Palionytė sako, kad kai kurios naujosios pavardės skamba daug gražiau už „ienes”, ypač lietuvių kalbos specialistės ausį paglosto dvikamienės pavardės, tokios, kaip Daunorė, Norvilė ir pan.

Žinia, valstybinės kalbos komisija nutarimą dėl moteriškų pavardžių darymo priėmė 2003 metų birželį. Šį žingsnį išprovokavo pačios Lietuvos moterys – spauda ėmė mirgėti straipsniais apie ištekėjusių moterų patiriamą diskriminaciją dėl pavardės ir jų norą turėti galimybę rinktis.