Spalvoti mirties si

Neapolis – picos ir „O sole mio” gimtinė. Narkotikų prekybos centras po atviru dangumi. Susišaudymai, padegimai, bombų sprogimai -kasdienybė. Čia viešpatauja kamora.

„Čia ilsisi mūsų saugumas”

Per praėjusias Kūčias vienas Neapolio kunigas išdrįso vesti procesiją, sustojančią pasimelsti tose vietose, kur agentai pardavinėja mirtį. Buvo ir eitynės su deglais. Ir transparantas „Narkotikai ir kamora – šito miesto mirtis. Viešpaties gimimas – vienintelė galimybė atgimti”. O štai mafiozams šventės tapo proga surinkti pinigų savo bendrams kalėjime. Rinkliavą organizavo tarp krautuvininkų, jiems siūlė pirkti papuošalų eglutei „tik” už 250-500 eurų. Mafija darbuojasi be poilsio dienų: per Kūčias buvo nužudytas trisdešimt penkerių metų Giuseppe Pecela.

Prieš kelis mėnesius Neapolio gatvėmis slinko simbolinė laidotuvių procesija. Priešais prefektūrą pastatytas karstas su užrašu „Čia ilsisi mūsų saugumas”. „Neapolis skęsta, Neapolis žūsta!” – šaukia laikraščiai. Skęsta šiukšlėse, žūsta nuo kamoros kulkų, nuo narkotikų. Šiaurės lygos lyderis Roberto Calderoli pavojingiausią Europos miestą neseniai pavadino „Italijos kloaka”.

Kulką į galvą galima gauti picerijoje ar dešrinėje, judrioje gatvėje vidury miesto, vidury dienos. Neapolio centre apie 10.30 val. žuvo inžinierius pensininkas Emilio Albaneze. Priežastis? Trys tūkstančiai eurų, tik ką pasiimti iš banko. Žudikai greičiausiai naudojosi technika, vadinama filo di banca (banko siūlas): bendrininkas banke stebi klientą, imantį pinigus, ir palieka ant jo drabužių spalvotą siūlą – žymę bendrams lauke, o šie jį patykoja.

Kamora visur. Ir niekur
Tačiau didžiausia trimilijoninio miesto rykštė yra narkotikai. Narkotikus čia vartoja ir trylikamečiai paaugliai, panašiai kaip jų vienmečiai kituose miestuose geria kokakolą. Narkotikų pramoninė gamyba ir jų platinimas duoda pasakišką pelną. Apskaičiuota, kad bosas, investuojantis į narkotikus milijoną eurų, uždirba mažiausiai keturis kartus tiek.

Kamoros narkotikų verslas primena šiuolaikinę korporaciją. Aiški hierarchija, uždarbiai, priklausantys nuo posto, skatinamosios premijos, jaunimo verbavimas. Į veiklą įtraukiamos ištisos šeimos. Uždirba neįsivaizduojamai daug, negalima net lyginti su doru darbu (jeigu jo būtų). Tačiau ir rizika nepalyginama: menkiausias įkliuvimas geriausiu atveju baigsis už grotų, blogiausiu – po žeme.

Skampijos ir Sekondiljano rajonai, mafijos tvirtovė, suskirstyti į 20 sektorių, kiekvienas užtikrina 200-500 tūkst. eurų pajamas kas savaitę. Sektoriaus vadovas gauna ne mažiau kaip 15 tūkst. eurų per mėnesį. Žemiau rikiuojasi vadybininkai, agentai, platintojai, sargybiniai, stebėtojai. Pastarieji valandas stypso pečius įrėmę į sieną ir kontroliuoja klano teritoriją. Jų kartotekos švarios, kad negalėtų prikibti koks užklydęs policininkas. Važinėja motoroleriais. Ant galvos šalmas, visi dokumentai tvarkingi. Pada perspėja ką reikia, kai savo teritorijoje pastebi įsibrovėlį.

Daug metų Neapolyje nebuvo vargo atskirti mafiją nuo vadinamojo paprasto nusikalstamumo. Kiti veiklos mastai, kiti metodai. „Dabar ribos nusitrynė, kamora perima ir ne tokius pelningus sektorius: pasikėsinimus, apiplėšimus, – teigia mafiją „globojantis” prokuroras Franko Roberti. – Kiekvieną rytą Neapolyje tūkstančiai desperatų pabunda be jokių perspektyvų, su viltimi įstoti į organizaciją.”

Vaikystė su mirtimi kišenėje

Be tarpusavyje besivaržančių klanų, dar yra baby gangs. Paaugliams nereikia boso įsakymo, kad beisbolo lazda sudaužytų vitriną, apiplėštų, sumuštų, nužudytų. Kai kurie – dvylikamečiai, o jų tėvai už grotų. Laksto dviejų ratų bolidais – naujausias mados klyksmas – 70 kilometrų greičiu ir terorizuoja praeivius.

Vakare išeina iš namų su peiliu arba kastetu kišenėje. Mėgsta grupėmis lipti į autobusus, kad apskaldytų keleiviams ausis arba juos apspjaudytų. Apmėto akmenimis turistus, važinėjančius po miestą dviaukščiais autokarais. Vienas vairuotojas brangiai sumokėjo už tai, kad paspaudė klaksoną paauglių grupei einant per gatvę. Ištraukė jį iš už vairo: trys sulaužyti šonkauliai, suskaldytas stuburo slankstelis, sutrinta blužnis.

Baby gangs nariai negali būti baudžiami nesulaukę keturiolikos metų. Vis dažniau paaugliai palieka mokyklą ir prašosi priimami į vietinius klanus. Žino, kad kamorai reikalingi kurjeriai, daug kurjerių. Nebūtinai narkotikams. Pavyzdžiui, galima vežti į Italijos šiaurę piratinius kompaktinius diskus, garsių firmų gaminių falsifikatus. Tarifas – 200 eurų už kelionę.

Jie pamišę dėl pinigų, dalyvauja visose loterijose – tai vienintelė viltis, kurią sau leidžia. Tiki, kad laimingi skaičiai pakeistų jų gyvenimą, padovanotų naują tikrovę. Belaukdami pereina į kitą tikrovę – už 15 eurų. Tiek kainuoja porcija buttiglietta (kokaino ir filtruotos sodos pagrindu sukurto narkotiko). Todėl Neapolyje galima žūti be pagrindo: pažvelgus į ginkluoto vaikėzo merginą, grūstyje prisilietus prie jo skuterio. Dėl ne to žodžio, ne tos išraiškos. Tiesiog – kam nepasiseks.

Analiza Durante žuvo keturiolikos metų nuo kulkos į galvą. Sustojo pasikalbėti su draugėmis prie namų durų. Jos žudikų taikinys buvo kamoros bosas Salvatore Giuliano, kuris suprato užpuolikų ketinimus ir – jei tikėsime liudininkų pasakojimais – čiupo mergaitę už plaukų ir prisidengė ja kaip skydu. Frančesko Estatiko buvo devyniolikos metų. Mirė nudurtas peiliu, nes atsakė į nepažįstamos merginos žvilgsnį. Karmela Atrice dar vilkėjo pižamą, kai į jos namus atsiųstas žudikas įvykdė nuosprendį. Mirė, nes atsisakė išduoti sūnaus buvimo vietą.

Dievo užmirštas miestas

Panašiai kaip ir kitoms mafijoms, didžiausia kamoros sąjungininkė yra tradicinė omerta (tylėjimas ir solidarumas). Rugsėjo mėnesį policininkus, mėginančius uždėti antrankius nusikaltėliui, ūmai apsupo kelios dešimtys asmenų, išplūdo ir sumušė. Jie iškvietė pastiprinimą, bet kolegas įkalino policijos automobilyje.

Panaši padėtis susiklostė tikrinant miesto rajoną, gyvenamą klano narių. Iš pradžių moterys pradėjo pro langų mėtyti į policininkus kuo papuola, po to į gatves išėjo vyrai statyti barikadų iš padegtų šiukšliadėžių.

Valdžia, susidūrusi su Neapolio drama, atrodo bejėgė – tarsi telauktų, kol mafiozai išsižudys ir viskas savaime išsispręs. Ponia burmistrė Zervolino kartoja, kad reikėtų sutramdyti šituos Laukinius Vakarus, ir apgailestauja, jog be vyriausybės finansinės paramos nieko nepadarys. Neapolio tardytojai neturi lėšų net nupirkti juostų parodymams įrašyti. Jaunimas skundžiasi, kad nėra klubų, kinų, futbolo aikščių. Tačiau įstoję į klaną gali naudotis mafijai priklausančiais šildomais baseinais, soliariumais, kino salėmis, biliardo stalais.

Neapolis atrodo Dievo ir žmonių užmirštas miestas.

Netikėtai iššūkį mafijai metė 28 metų žurnalistas Roberto Saviano. Pernai pasirodė jo knyga „Gomorra”, papildanti pateiktą vaizdą naujais elementais: šaudančios moterys, nuo kulkų žūvantys kunigai, kamorai tarnaujantys politikai. Gal net labiausiai veikia šitos knygos viršelis – su autoriaus nuotrauka. Tarsi norėtų pasakyti: štai aš; ne tik turiu drąsos aprašyti visas baisybes, bet ir patvirtinu kaltinimus savo veidu. Autoriumi susidomėjo užsienio spauda ir mafiozai. R.Saviano sulaukė palydos: teisėsaugos tarnybos saugo jį, kad neištiktų žurnalisto Gancarlo Sianio likimas. Šis buvo nužudytas bosui Lorenco Nuvoletai įsakius.

R.Saviano nepabūgo išeiti į improvizuotą sceną ir sušukti kamoros vadų pavardes: Zagarija, Dzovine, Siavone… Nors internete pasirodė ištisi pritarimo puslapiai, Saviano parėmė žinomi rašytojai, tarp jų Umberto Eco, bet krautuvininkai, pažįstantys jį daug metų, patarė daugiau nebeužeiti.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Įvairenybės su žyma , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.