Nėra daug moterų, kurias dėl jų liudijimų teisme prieš organizuotas nusikalstamas gaujas saugotų policija. Jų gyvenimas nėra saldus, o jeigu jos turi vaikų, bet priverstos gyventi atskirai, jis tampa tiesiog nepakenčiamas. Tačiau ne tik vaikai, o kai kada ir valstybinės institucijos nepajėgia įvertinti saugomų liudytojų gyvenimo specifikos.
Organizuotos gaujos Telšiuose padarytus nusikaltimus padėjusi atskleisti ir prieš buvusį vyrą 33 metų Gintarą Račkauską, organizavusį pasikėsinimą į verslininką Bronių Joniką bei nušovusį niekuo dėtą vairuotoją Kęstutį Jančauską, liudijusi Rima Račkauskienė sulaukė netikėto smūgio iš savo penkiolikmetės dukters. Mergaitė parašė skundą vaiko teisių apsaugos kontrolierei Rimantei Šalaševičiūtei, kad Telšių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistai netinkamai atlieka pareigas spręsdami nepilnametės globos klausimus. Kitaip sakant, mergaitė reikalauja, kad už nužudymus nuteisto jos tėvo motina Antanina Račkauskienė būtų paskirta globėja, o su mama bendrauti nebenori.
Ištirpusi minioje
Inkognito be draugų, be šeimos svetimame būste Vilniuje besiglaudžianti ir be pareigūnų palydos iš namų nežengianti R.Račkauskienė – svarbi įslaptinta liudytoja, davusi itin vertingus parodymus išaiškinant vieną žiauriausių Lietuvoje nusikaltimų.
1993 metais viduryje dienos centrinėje Telšių gatvėje du motociklininkai, sankryžoje susigretinę su lengvuoju automobiliu, iš automato sušaudė juo važiavusius žmones. Vairuotojas K.Jančauskas mirė, o verslininkas B.Jonika buvo sužeistas. Nusikaltimas, kurio vykdytojai keturiolika metų išvengė bausmės, buvo išaiškintas padedant R.Račkauskienei.
Nuo 2005 metų moteris gyvena liudytojų apsaugai skirtame bute Vilniuje, ten jos niekas nepažįsta. Pareigūnai baiminasi, kad gali būti kėsinamasi į svarbios liudytojos gyvybę, nes Telšius praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį terorizavusi „Šilinių” gauja vis dar gaji, o gaujos smogiku buvęs Blinda – G.Račkauskas – tebeturi stiprių ryšių laisvėje.
Dešimtmetį gauja siautėjo nebaudžiama, nes ją siejo glaudūs ryšiai su Telšių policijos pareigūnais ir net kai kuriais teismo darbuotojais. Miesto gyventojai bijojo liudyti prieš „šilinius”, nes nepasitikėjo nei policija, nei teismais. R.Račkauskienė, kaip ir kiti liudytojai, kalbėti ryžosi tik tuomet, kai įsitikino, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) Organizuoto nusikalstamumo tyrimo vyriausiosios valdybos (ONTVV) pareigūnai kartu su Generaline prokuratūra „šilinių” nusikaltimus tiria iš esmės, o liudytojams garantuojamas saugumas. Per pastaruosius ketverius metus už grotų atsidūrė gaujos branduolys, o G.Račkauskas nuteistas jau trečią kartą. Paskutiniu Šiaulių apygardos teismo sprendimu G.Račkauskui skirta 18 metų laisvės atėmimo bausmė.
LŽ dosjė
2004 metais Šiaulių apygardos teismas G.Račkauską-Blindą nuteisė 12 metų kalėti. Po pusantrų metų, 2006-ųjų gegužę, jam skirta 10 metų nelaisvės už 1992 metais kartu su Valdu Butkevičiumi nužudytą Rolandą Pocių. Šią bausmę subendrinus su anksčiau skirta bausme kalėjimo laikas G.Račkauskui pailgėjo iki 15 metų.
2007-ieji G.Račkauskui prasidėjo nauju nuosprendžiu, dar trejais metais pailginusiu jo bausmės laiką. 18 metų laisvės atėmimo bausmę Šiaulių apygardos teismas skyrė dėl pasikėsinimo nužudyti Bronislovą Joniką ir Kęstučio Jančausko nužudymo 1993 metų gegužės 25 dieną.
Ir tai, matyt, dar ne pabaiga.
Policijos pareigūnai toliau tiria „šilinių” dešimtajame dešimtmetyje padarytus nusikaltimus, išaiškintos dar ne visos žmogžudystės.
Iš Vilniaus į Telšius – taksi automobiliu?
Paskutinį nuosprendį Blinda apskundė. Apeliaciniame teisme byla bus pradėta nagrinėti ne anksčiau nei rudenį. Tai reiškia, kad R.Račkauskienė dar mažiausiai pusmetį turės slėptis nuo galimo pasikėsinimo. Pasibaigus teismams moteris norėtų išvykti iš Lietuvos į užsienį ir ten pradėti naują gyvenimą turėdama naują vardą, pavardę, naują gyvenimo legendą.
R.Račkauskienė savo ateitį planuoja tik kartu su dukra – vienintele savo atžala. Tačiau penkiolikmetė nė nesiruošia gyventi su motina, o juo labiau vykti su ja į užsienį.
2005 metais liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos tarnybos pareigūnai pasirūpino, kad mergaitė galėtų atvykti iš Telšių ir gyventų kartu su motina Vilniuje. Kartu jiedvi ištvėrė tik dvi savaites. Netrukus mergaitė vėl atsidūrė Telšiuose, o kaip tai įvyko, motina ir dukra pasakoja skirtingai.
Pasak tuomet trylikametės buvusios moksleivės, ji pabėgo iš buto, nes susipykus mama jai tėškė antausį. Trylikametė neva sėdo į taksi automobilį ir juo atvažiavo į Telšius pas močiutę.
Tokios kelionės kaina, pasak taksi paslaugas teikiančios bendrovės operatorės, dabar kainuotų apie 600 litų. Prieš dvejus metus kainos buvo mažesnės, bet vis vien kelionė kainavo ne mažiau kaip 300 litų. Trylikametė tokių pinigų neturėjo.
Todėl įtikimesnis yra R.Račkauskienės pasakojimas, kad dukra iš anksto susitarė su tėvo draugais. Šie atvyko, kai mamos nebuvo namie, ir išsivežė mergaitę.
Pabėgus dukrai liudytojų apsaugos tarnybai teko skubiai ieškoti R.Račkauskienei kito buto, nes šį adresą per dukros naivumą galėjo sužinoti G.Račkausko bendrai, nuo kurių ir saugoma liudytoja.
Močiutė geriau negu motina
Tai, kad mergaitę išvežė tėvo draugai, patvirtino ir pareigūnai, pakviesti į pokalbį Vaiko teisių apsaugos tarnyboje. Jiems su tarnyba teko bendrauti dėl saugomos liudytojos dukros skundo. Mergaitė nurodė, kad nuo vaikystės gyvena su seneliais, nes biologiniai tėvai ja nesirūpina. Tėvas atlieka bausmę Marijampolės pataisos namuose, motina gyvena atskirai ir su dukra nebendrauja. Mergaitės teigimu, motina anksčiau turėjo priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, naktimis negrįždavo namo, kartais vesdavosi ir ją pas draugus, kurie taip pat turėjo priklausomybę nuo narkotinių medžiagų.
Penkiolikmetė skunde nurodė, kad ji su motina 2005 metais išvyko gyventi į Vilnių, tačiau neiškentusi nuolatinio fizinio ir psichologinio smurto pabėgo pas senelius ir iki šiol pas juos gyvena. Mergaitė norėtų, kad jos globa būtų skirta senelei A.Račkauskienei.
Parašiusi, kad R.Račkauskienė praeityje vartojo narkotikus, dukra nesumelavo. Narkotikus vartojo ir jos motina, ir žiaurių nusikaltimų padaręs tėvas. Tačiau mergaitė nutylėjo, kad mama prieš aštuonerius metus atsisakė šio žalingo įpročio.
„Aš buvau nuklydusi, bet turėjau gerą pamoką, – telefonu LŽ apie narkotikų vartojimą kalbėjo R.Račkauskienė. – Tačiau dukra aš visuomet rūpinausi, jai susirgus kartu gulėjau ligoninėje.”
R.Račkauskienė lankydavosi ir tėvų susirinkimuose mokykloje, su dukters klase vykdavo į ekskursijas.
„Niekada nesusitaikysiu su tuo, kad mano dukrą augintų vyro tėvai, o ne aš, – nepailsta kartoti R.Račkauskienė, pastaruosius keletą metų iš dukros patyrusi ne vieną nuoskaudą. – Aš žinau, kaip su ja elgtis, kada galima su ja kalbėti, o kada geriau palaukti, kol ji bus geresnės nuotaikos. Prieš porą savaičių skambinau dukrai, pasveikinau gimtadienio proga. Ji prasitarė, kad nežino, ką ir galvoti, kuo tikėti. Ar manimi, liudijusia prieš tėvą, ar seneliais, pasmerkusiais mane ir įtikinėjančiais, kad teisus yra tėvas.”
R.Račkauskienė prisimena buvusio vyro grasinimą: „Aš tau smogsiu į skaudžiausią vietą.” O skaudžiausia moters vieta – duktė. Todėl, jos
manymu, buvęs sutuoktinis su tėvų pagalba ir nuteikinėja mergaitę prieš motiną, kad bent taip jai atkeršytų už liudijimą teisme.
R.Račkauskienė, palaikanti ryšius su bendrais pažįstamais, iš jų sužino, kaip sekasi dukrai, su kuo ji ir jos du pusbroliai, po tėvų mirties augantys pas močiutę, bendrauja. Ir tai motinai kelia didžiausią nerimą, nes, jos žiniomis, bendraujama su laisvėje likusiais „šiliniais”.
Kiekvienas žingsnis – su palyda
R.Račkauskienė negali bet kada atvykti aplankyti dukros. Moterį išlaiko valstybė, taigi dukrą gali paremti tik 100 litų per mėnesį. Motina negali su dukra rodytis viešose vietose, lankyti jos mokykloje, kalbėti su mokytojais. Net į Vaiko teisių apsaugos tarnybą R.Račkauskienę lydi pareigūnai, su kuriais iš anksto tarnybos darbuotojai suderina apsilankymo laiką.
Nelengvoje gyvenimo situacijoje, kai praeityje tikrai padaryta klaidų, sunku susigrąžinti vaiko ir motinos tarpusavio pasitikėjimą, meilę, šilumą. Dar sunkiau tai padaryti per atstumą, per saugomam liudytojui taikomus laisvės suvaržymus. Tačiau tarnybos darbuotojai, atrodo, visiškai neįvertino aplinkybės, kad moteris nedirba ir gyvena iš valstybės lėšų ne dėl savo kaltės, o todėl, kad padėjo atskleisti nusikaltimą.
„Kodėl tarnybos darbuotojai nepaklausė klasės auklėtojos, pažįstančios mane daug metų, ar aš rūpinausi dukra? – piktinosi moteris. – Kodėl pasitenkinta direktoriaus, kuris tik dvejus metus dirba mokykloje, paaiškinimu, kad jis manęs nėra matęs? Jis ir negalėjo matyti, nes esu įslaptinta liudytoja. Kodėl nebuvo pasidomėta mano paskutinėje darbovietėje, ar bent kartą nusižengiau, ar sulaukiau kokių nors pastabų? Kodėl tarnybos darbuotojai neįvertino tos aplinkybės, kad mano laisvė bendrauti, gintis, įrodinėti yra suvaržyta dėl saugomos liudytojos statuso?”
Atvykusi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą R.Račkauskienė pareiškė, jog nori pati rūpintis dukra ir niekada nėra jai pakenkusi, o dukros skundas parašytas diktuojant tiems, kas siekia, kad R.Račkauskienė būtų nubausta už savo parodymus.
Nusikaltimo pagalbininkai – artimiausi giminės
Motinos spėjimai pagrįsti karčia patirtimi – buvusį sutuoktinį ji pažįsta nuo mokyklos laikų ir ne kartą įsitikino, jog jis tesi žodį ir neatsisako savo planų, kad ir kokie kraupūs jie būtų. O į rengiamus nusikaltimus įtraukia ne tik gaujos narius, bet ir artimiausius žmones – brolį, žmoną. Taip buvo 1993 metais rengiant pasikėsinimą į B.Joniką, kuris pasipriešino „šiliniams”, stojo jiems skersai kelio subūręs grupę žmonių, pakėlė ginklą prieš Telšių verslininkus reketavusius, žudžiusius gaujos narius.
1993-iųjų pavasarį vyras R.Račkauskienei liepė pro specialiai tam tikslui įsigyto buto langą stebėti B.Joniką, užrašinėti, kada jis grįžta ir išvyksta, kokiu automobiliu važinėja, kas vairuoja. Kartą stebėdama B.Joniką R.Račkauskienė pamatė ant palangės gulintį automatą „Kalašnikov”, nerūpestingai pridengtą audeklo gabalu.
G.Račkausko brolis Arūnas, kurio našlaičius vaikus dabar globoja močiutė A.Račkauskienė, talkino broliui perkant motociklą „Jawa”, kuriuo važiuojant 1993 metų gegužės 25 dieną buvo šaudoma į B.Joniką ir jo vairuotoją. Iki pat pasikėsinimo jis sekė B.Jonikos automobilį važiuodamas iš paskos žiguliais kartu su kitu gaujos nariu Vladu Šimkumi.
V.Šimkus – vienintelis gyvas likęs šio išpuolio dalyvis, neskaitant G.Račkausko. Kiti mįslingomis aplinkybėmis mirė. Vienintelė likusi gyva liudytoja – R.Račkauskienė.
Teisme R.Račkauskienė prisiminė vyro po Telšius sukrėtusių šūvių ištartus žodžius: „Ne tą nušoviau.” B.Jonikai netikėtai persėdus į vairuotojo vietą, nuo motociklo šaudęs nusikaltėlis sušaudė keleivį, manydamas, kad šioje sėdynėje sėdi B.Jonika.
O tuo metu, kai sužeistas B.Jonika buvo vežamas į ligoninę, G.Račkauskas skubėjo į Vilnių, kur jam buvo lengviau pasislėpti. „Šiliniai” planavo B.Joniką pribaigti sostinėje, kur jis buvo gydomas. Tačiau apsauga ir skubiai ant palatos langų uždėtos grotos privertė atsisakyti šių žmogžudystės planų.
Motiną atskirti nuo dukters
Nepaisydami tokių nepaprastų Račkauskų šeimos gyvenimo aplinkybių Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai pateikė išvadas, kurios turėjo nudžiuginti už grotų teismo laukiantį G.Račkauską: „Siekiant užtikrinti geriausiuosius nepilnametės… interesus siūlyti Telšių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjai Almai Tamkevičienei, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.179 straipsnio nuostatomis, kreiptis į teismą dėl (nepilnametės – red.)… atskyrimo nuo tėvo Gintaro Račkausko ir motinos Rimos Račkauskienės.”
Norėdama sušvelninti situaciją, padėti motinai ir dukrai, tarnyba paprašė A.Tamkevičienės organizuoti psichosocialinę pagalbą nepilnametei ir jos motinai R.Račkauskienei bei siekti atkurti motinos ir dukters emocinius ryšius.
Jeigu teismas, o jame R.Račkauskienė pasiruošusi atkakliai ginti savo teises į dukros auklėjimą, atskirs dukrą nuo motinos, ši toliau liks gyventi pas tėvo motiną. Vadinasi, bendraus su tais pačiais žmonėmis, nuo kurių motina įnirtingai siekia apsaugoti dukrą.
„Siūlymas atskirti nuo tėvo tėra tušti žodžiai – jis jau keleri metai atskirtas nuo visuomenės, kali Marijampolėje, – piktinosi R.Račkauskienė. – Matau, kad iš Vaiko teisių tarnybos nesulauksiu jokios pagalbos, nes tarnyba, nepaisydama mano noro gyventi su dukra, siūlo atskirti ją nuo manęs.”