Jonavos rajono Kunigiškių kaime Juozas Jasionis gyvena nuo vaikystės, tad laukinė gamta jam labai artima ir suprantama. Jis ją vadina tai vaistine, tai banku, tai sveikatos šaltiniu, nes puikiai išmano, kada ir kokį augalą skinti, kaip ir kam jį panaudoti. Kai prie pirtelės prieš 30 metų išsikasė kūdrą, negalvojo, kad ilgainiui atsiras dar kelios ir teiks ne tik malonumą, bet ir uždarbį.
Pinigai „auga” prie sodybos
Pačiame gamtos glėbyje įsitaisiusi Juozo Jasionio sodyba skęsta daugiamečių laukinių augalų jūroje. Dauguma jų – Lietuvos gamtos dovana. „Su tais augalais, kurie veši sodybą juosiančiame mano miške ir tais, kuriuos parsivežiau iš įvairiausių Lietuvos kampelių bei Sibiro, gal tūkstantis rūšių susidarytų. Šiam mano hobiui net paukščiai talkina, parskraidindami snapuose įvairių augalų sėklų. Štai šių rusmenių aš nei sėjau, nei sodinau – tai paukščių darbas”, – mostelėjo į spalvotą gėlių oazę vasaros pievoje sodybos šeimininkas.
Sodybą nuo pirtelės ir Juozo kūdrų su vandens lelijomis skiria natūraliai atrodančių laukinių augalų oazės, tačiau jos sumaniai sukurtos Juozo rankomis. Gal tik smilgų jam nereikėjo parsivežti iš kitur – čia jos stulbina savo įvairove. „Aplink mano sodybą žiemą vasarą pinigai auga – reikia tik žinoti, kada ir kokį augalą nuskinti, kur jį pritaikyti. Galvos nesuku, ką su smilgomis ir panašiais puošniais augalais daryti – skinu ir vežu floristams. Žinoma, ne už dyką – juk benzinas brangus. Džiugina ne tik uždarbis, bet ir malonus nustebimas floristų veiduose, kai jie pamato laukinės gamtos grožybes”, – pasakojo Juozas.
Vaišina iš gamtos vaistinės
Žalia kupeta viešinčių, panašių į rabarbarus, šaukščių Juozas atsivežė iš Sibiro. Šis augalas, anot pašnekovo, tikra vaistinė. Gal todėl kiekvieną svečią pavaišina šaukščio arbata, teikiančia žvalumo, jėgų. Dažnai pykstantiems, greit „užsidegantiems” žmonėms sodybos šeimininkas pasiūlo šliaužiančios šilingės, kitiems – pakramtyti ženšenio, atsivežto iš Usūrio taigos, lapų. Juozas tvirtina, kad ženšenio lapai labai pagerina degtinės, o parastojo raugerškio lapai – šaltibarščių skonį. Be to, raugerškis turi puikių gydomųjų savybių ir tinka vartoti sergantiems kepenų, tulžies ligomis.
Sodybos šeimininkas labai vertina rausvažiedę ežiuolę. Artėja laikas, kai reikės rinkti ir džiovinti šį nuostabų augalą. Reikia pjauti ne vien žiedyną, bet ir kotą su lapais (25-30 cm nuo žiedyno viršaus). Nupjautą dalį būtina džiovinti mažiausiai 10 dienų vėsioje, vėdinamoje patalpoje. Tuomet susmulkinti taip, kad tiktų arbatai. Sudžiovintą ežiuolės žolę reikia laikyti medžiaginiuose arba sandariuose stikliniuose induose. Arbata su rausvažiede ežiuole pravers žiemą kvėpavimo takų uždegimų profilaktikai ir gydymui.
Juozas vardijo vingiorykštės, rugiaveidės, šilokų, vaistinio debesylo, šalpusnių, daugybės kitų augalų gydomąsias ir maistines savybes, apie kurias jis sužino, skaitydamas specialią literatūrą ir pats juos vartodamas.
Juozo lelijos patiko A.Adamkienei
Anapus sodybos keliuko Juozas su tėvu prieš 30 metų iškasė kūdrą. Mat jos prireikė pastačius pirtelę. Pamažu ta kūdra užsipildė neįprastomis Lietuvos kaime gėlėmis – vandens lelijomis. „Sovietmečiu darbo reikalais teko daug važinėti po visą Tarybų Sąjungą – parsiveždavau ne tik laukinių augalų, bet ir man patikusių vandens lelijų, kurias pradėjau auginti išsikastoje baloje”, – Juozas pavadino kūdrą „bala” ir paaiškino, kad daug kam atrodė, jog pirkdamas vandens lelijas, išties meta pinigus į balą, bet ilgainiui šios gėlės tapo populiarios.
Sveikata ir humoru trykštantis vyriškis dabar jau keliuose tvenkiniuose, užimančiuose keliolikos arų plotą, augina gal 20 veislių vandens lelijas, kurios tapo ypatingu puokščių akcentu. Juozo lelijų populiarumas smarkiai išaugo po to, kai Lietuvos Respublikos Prezidento inauguracijos proga Alma Adamkienė išsirinko puokštę su vandens lelijomis, išaugusiomis būtent Juozo kūdroje. Taigi lelijų augintojas surado nišą, rodos, ir taip perpildytoje gėlių verslo rinkoje.
Erotiška gėlė
Miestiečiai noriai perka vandens lelijas auginti prie namų įrengtuose dekoratyviuose baseinėliuose, ant jų dugno pastatydami vazonus su vandens lelijomis. Anot Juozo, leliją galima uginti ir kibire. Žinoma, reikia parinkti tinkamą jos rūšį – trumpakotę. Todėl vienos rūšies lelijos auga Juozo kūdros pakraščiuose, kitos – pačiame viduryje. Juozo iškastoje „baloje” žydi įvairių spalvų ir atspalvių, smulkiais ir stambiais žiedais lelijos. Jas sodinti galima bet kuriuo šiltu metų laiku.
„Tai labai švelni ir net, sakyčiau, erotiška gėlė. Mat ji visiškai nuoga – be lapų. Maža to, jos liemuo labai liaunas ir lankstus – ji galima susukti spirale ir taip pamerktą į gilų indą leliją išlaikyti iki dviejų savaičių. Svarbu, kad šiai jautriai gėlei patiktų naujos vietos mikroklimatas ir ji galėtų savo galvą – žiedą atremti į indo kraštą. Jei šios sąlygos bus įvykdytos, jos žiedas kiekvieną vakarą pasakys „labanaktis” – užsiskleis, o rytą pasisveikins „labas rytas” – atsiskleis”, – tvirtino Juozas.
Unikalios vantos
Sodybos šeimininko pirtelės prieangyje jau kabo beržinės vantos. Pasirodo, jos rišamos per Jonines, kai beržas yra reikiamos vasaros brandos. Į tokią vantą Juozas įriša vaistinį šalaviją, kuris pirtyje paskleidžia nuostabų kvapą, padeda atsidaryti visoms odos poroms. „Pridedu ir dilgėlių, ir kadagių, ir kitokių augalų – parenku pagal svečių skonį ir sveikatą”, – aiškino kvepiančios vantomis pirtelės šeimininkas.
Už kvapų ir teikiantį sveikatos išsipėrimą pirtyje vieni svečiai ant pirtelės sienos paliko tokį ketureilį: „Dėkoju, Juozai, tau už pirtį – /tokioj pirty norėčiau mirti, /pirty su prūdu ir varlėm, /ir nuostabiom vandens gėlėm”.
Virginija Skučaitė