Grafo giminaitis nenusileidžia dėl dvaro

Užutrakio dvarą valdžiusio grafo sūnėnas tebenori tapti dalies turto paveldėtoju. Jo netenkina ne tik anksčiau siūlyta piniginė kompensacija, bet ir nesenas kultūros ministro raginimas priimti vertybinius popierius. Amerikietis Kultūros ministeriją padavė į teismą.

Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis Josephas Tyszkiewiczius dar prieš porą metų pareiškė pretenzijas į jo dėdei Andriui Tiškevičiui priklausiusio Užutrakio dvaro ir dar dešimties jo apylinkėse esančių pastatų dalį. Kultūros ministerija, vadovaudamasi įstatymais, atsisakė grąžinti turtą natūra ir, nustačiusi pastatų vertę, pasiūlė J.Tyszkiewicziui piniginę kompensaciją. Tačiau JAV pilietis mano, kad skirta suma neproporcinga tikrajai pastatų vertei, ir pradėjo teismų maratoną.

Suma per maža

Iš pradžių J.Tyszkiewicziaus pretenzija buvo nagrinėta Trakų rajono apylinkės teisme, vėliau – Vilniaus apygardos teisme. Pastarasis ir priteisė minėtų pastatų dalį.

Kultūros ministerija, atsižvelgdama į tai, kad Užutrakio dvaras yra neprivatizuojama ir negrąžinama kultūros paveldo vertybė, atsisakė grąžinti turtą natūra ir pasiūlė beveik 2 mln. litų siekiančią kompensaciją. Tuomet J.Tyszkiewiczius apskundė Kultūros ministerijos sprendimą dėl kompensavimo būdų nustatymo Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Amerikiečiui pasirodė per maža ir siūloma suma.

Būtų didelis nuostolis

Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija byloje dalyvauja kaip trečioji suinteresuota šalis. „Mes pateikėme atsiliepimą į J.Tyszkiewicziaus skundą ir lauksime teismo posėdžio”, – sakė parko direktorius Gintaras Abaravičius.

Parkas taip pat buvo įpareigotas nustatyti Užutrakio dvaro sodybos vertę. Samdyti turto vertintojai nustatė, kad sodyba šiuo metu verta šiek tiek daugiau nei 5 mln. litų. Nuo šios sumos apskaičiuota Andriaus Tiškevičiaus sūnėnui priklausanti dalis – mažiau kaip 2 mln. litų. „Sakysite, kad tokia pastatų vertė nereali. Tačiau prikelti dvarui galbūt reikia net 80 mln. litų. Pastatams reikia didelių investicijų”, – sakė G.Abaravičius.

Direktorius tikino, kad Užutrakio dvaro sodyba šiuo metu naudojama visuomenės poreikiams. Čia vyksta plenerai, muzikos vakarai, parodos. Ir sovietmečiu, pasak direktoriaus, šis pastatas buvo vadinamas kultūros rūmais. „Nesu pakeitęs jų tikslinio naudojimo statuso. Jei valstybė praras šį objektą, bus itin didelis nuostolis. Tai vienareikšmiškai kultūros reikmėms naudojamas objektas”, – tvirtino nacionalinio parko direktorius.

Pasak G.Abaravičiaus, šį mėnesį Užutrakio dvaro sodyba buvo įtraukta į valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros paminklų sąrašą. Jis vienintelis iš daugiau kaip 500 Lietuvos dvarų atsidūrė šiame sąraše.

Pasiūlė vertybinių popierių

Užutrakio dvaro sodyba priklausė A.Tiškevičiui. Jo turtas buvo nacionalizuotas, tiksliau sakant, Lietuvos valstybė, atgavusi Vilniaus kraštą, grafui priklausančias žemes paėmė žemės reformos reikmėms. Grafas emigravo į Jungtinę Karalystę ir ten mirė nesusilaukęs palikuonių. Į Užutrakio dvaro dalį dabar pretenduoja Andriaus brolio Zdislawo sūnus. „Jis paneigia savo protėvių Tiškevičių idėją – skaido turtą dalimis”, – įsitikinęs G.Abaravičius.

Kultūros ministerijos Teisės ir personalo skyriaus laikinoji vedėja Vaida Milinauskaitė LŽ teigė, kad kultūros ministras Jonas Jučas pripažino J.Tyszkiewicziaus teises į Užutrakio dvaro sodybos dalį. Tačiau sutiko jam priklausantį turtą grąžinti ne natūra, o vertybiniais popieriais.

„Pagal galiojančius teisės aktus neprivatizuojamų objektų sąraše esančio dvaro negalima grąžinti natūra. Priimdamas sprendimą ministras elgėsi teisėtai”, – teigė V.Milinauskaitė.

Argumentai atrodo juokingi

J.Tyszkiewicziaus interesams atstovaujantis advokatas Giedrius Skrinska sakė, kad Kultūros ministerija tokį sprendimą motyvavo tuo, kad Užutrakio dvaro sodybai priklausantys pastatai įtraukti į Vyriausybės patvirtintą sąrašą objektų, kurie naudojami kultūros, švietimo, mokslo reikmėms. „Mūsų nuomone, visi šie pastatai, net ir pats Užutrakio dvaras nėra naudojami šioms reikmėms”, – teigė G.Skrinska.

Pasak advokato, pastatuose gyvena žmonės, viename, buvusios spirito gamyklos pastate, esama apleistos, griūvančios valgyklos. „Valstybė visiškai nesirūpina šiuo turtu. Išaiškinta, kad pastatai šiuo metu turi būti naudojami šioms reikmėms ir de facto, ir de jure. Deja, faktiškai jie yra griūvantys ir niekam nenaudojami, o juridiškai jokiuose teisės aktuose jų naudojimas kultūriniams tikslams neįregistruotas. Priešingai, esama Vyriausybės nutarimo naudoti pastatus reprezentacinėms valstybės reikmėms. Tai nieko bendra neturi su kultūra, mokslu ar švietimu. Nors turtas yra kultūros vertybė, įstatymas netrukdo grąžinti jo savininkui taikant visus numatytus apribojimus”, – kalbėjo advokatas.

Užsiminus apie Užutrakio dvare vykstančius muzikos vakarus G.Skrinska paklausė: „Jūs juokaujat? Ar buvote ten kada nors? Pats pastatas yra avarinės būklės. Jei ir įvyksta vienas kitas koncertas šalia jo, tai nereiškia, kad jis nuolat naudojamas kultūros reikmėms.” Finansinė kompensacija, advokato nuomone, yra juokinga. Pasak G.Skrinskos, dvaro pastato vertė pernelyg maža. „Už tokią kainą kiekvienas žmogus jau rytoj pultų iš valstybės jį įsigyti. Nesunku nuspėti, kad jo vertė kur kas didesnė”, – teigė advokatas. Pasak jo, J.Tyszkiewiczius nekaltas, kad nacionalizavo jo tėvų turtą ir daugybę metų niekas nieko pastate netvarkė. „Jei sugraibo lėšų iš kur nors, tai stogą uždengia ir fasadą padažo”, – ironizavo advokatas.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Statyba su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.